Juozas Miltinis

J. Miltinis (kairėje) su J. Vilaru Vilniuje (1971)

J. Miltinis. Spektaklio W. Shakespeare’o Makbetas scena (1961, dailininkas A. Mikėnas; centre Makbetas – S. Petronaitis; Panevėžio dramos teatras)

J. Miltinis. Spektaklio F. Dürrenmatto Frankas V scena (1969, dailininkas A. Mikėnas; iš kairės: Otilija – R. Mikalauskaitė, guli Emilis Biokmanas – G. Karka, Frankas V – B. Babkauskas; Panevėžio dramos teatras)

J. Miltinis. Spektaklio A. Strindbergo Mirties šokis scena (1973, scenografas A. Mikėnas, kostiumų dailininkė G. Rameikaitė; Alisa – D. Melėnaitė, Edgaras – D. Banionis; Panevėžio dramos teatras)

J. Miltinis. Spektaklio Sofoklio Edipas karalius scena (1977, scenografai A. Mikėnas, K. Vaičiulis, kostiumų dailininkė R. Stasiūnienė; Panevėžio dramos teatras)

J. Miltinio buto kambarys Panevėžyje (dabar Juozo Miltinio palikimo studijų centras)

Miltnis Juozas 1907 09 03Dabikinė 1994 07 13Panevėžys, lietuvių aktorius, teatro režisierius, pedagogas. 1931 Kaune baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (K. Glinskio mokinys). 1931–32 Valstybės teatro Šiaulių skyriaus aktorius. 4 dešimtmetyje mokėsi Ch. Dullino teatro studijoje Paryžiuje, vaidino prancūzų kino filmuose. 1937–40 bendradarbiavo žurnale Naujoji Romuva. 1938–40 Kaune vadovavo Darbo rūmų vaidybos studijai, kurios pagrindu 1940 įkurtas Panevėžio dramos teatras (1941–44 Panevėžio miesto teatras). Iki 1980 (su 1954–59 pertrauka) buvo šio teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius (1995 teatras pavadintas Juozo Miltinio vardu). 1940 įkūrė ir vadovavo (iki 1980) prie teatro veikusiai vaidybos studijai. 1954 atleistas iš teatro (kritikuotas už vadinamąją formalistinę režisūrą, priekaištauta dėl K. Stanislavskio mokyklos nepaisymo). Iki 1959 dirbdamas Lietuvos kino studijoje dubliažo režisieriumi slapta režisavo spektaklius Panevėžio dramos teatre. 1959 oficialiai grąžintas į šį teatrą.

5 dešimtmečio spektakliams būdinga siekis pabrėžti psichologinių charakterių esmę, tarpusavio santykius, spektaklio atmosferą; svarbesni spektakliai: B. Jonsono Sukčiaus testamentas / Volponė (vaidino Volponę), K. Binkio Atžalynas (vaidino Keraitį; abu 1941), P. Vaičiūno Prisikėlimas (1942), S. Kymantaitės-Čiurlionienės Pinigėliai (1943), L. Pirandello Henrikas IV (1944, vaidino Henriką IV), A. Vienuolio Prieblandoje (1945), N. Gogolio Revizorius (1946, 1978), Molière’o Žoržas Dandenas (1947, 1965) ir Tariamasis ligonis (1950, vaidino Arganą).

Nuo 6 dešimtmečio kūrė filosofinį intelektualųjį, humanistinių idėjų teatrą, kuriame analizuojamas individo konfliktas su likimu, visuomene, mirtimi, atveriamas sudėtingas, kupinas prieštaravimų ir tragizmo žmogaus vidinis pasaulis, jo pasąmonės paslaptys, pabrėžiama minties įtampa ir dinamika, vyksmo ritmas, spektaklio estetinė forma, atsisakoma sentimentalių akcentų. Reikšmingiausi spektakliai: H. Ibseno Heda Gabler (1957), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1958, pirmasis spektaklis SSRS pagal šią pjesę; abu sukurti V. Blėdžio pavarde), A. Čechovo Ivanovas (1960), W. Shakespeare’o Makbetas (1961). Sukūrė spektaklių pagal Vakarų Europos klasikos (P.-A. de Beaumarchais Sevilijos kirpėjas 1957, V. Blėdžio pavarde, E. Labiche’o Šiaudinė skrybėlaitė 1959), šiuolaikinės užsienio (W. Borcherto Lauke, už durų 1966, F. Dürrenmatto Fizikai 1967, Frankas V 1969) ir lietuvių (J. Grušo Adomo Brunzos paslaptis 1966 ir Pražūtingas apsvaigimas 1967) dramaturgijos kūrinius.

Sukūrė vaidmenų kine (Prankus – Aušra virš Nemuno 1953, režisierius A. Faincimeris, Kapitonas – Adomas nori būti žmogumi 1959, režisierius V. Žalakevičius, Virkutis – Žingsniai naktį 1962, režisierius R. Vabalas, Yla – Naktys be nakvynės 1966, režisieriai A. Araminas, G. Karka).

J. Miltinis išugdė daug Panevėžio dramos teatro aktorių.

Jo bute Panevėžyje veikia Juozo Miltinio palikimo studijų centras (įkurtas 1996), kuriame saugoma apie 3,5 tūkst. egzempliorių 18–20 a. leidinių, t. p. rankraščiai, dailės kūriniai, dokumentai, asmeniniai daiktai.

Apie J. Miltinį sukurti dokumentiniai filmai Ten, už durų (1966, režisierius A. Dausa), J. Miltinis. Monologai (1988, režisierius G. Lukšas), Paryžiaus pusėn – Juozo Miltinio link (1992, režisierius Saulius Sruogis), J. Miltinis. Atominės akimirkos (1996), J. Miltinis. Tolesnis atomo skaldymas (1997, abiejų režisierius Petras Savickis), Juozas Miltinis. Nežinomas interviu (2000, režisierius R. Banionis), Labas vakaras, Monsieur Miltini (2007, režisierius Antanas Maciulevičius), Juozas Miltinis. Knygos gravitacija (2014, režisierius A. Kėleris), Režisierius Juozas Miltinis (2017, režisierius Justinas Lingys).

LSSR valstybinė premija (1965). Gedimino ordino Komandoro kryžius (1994). Prancūzijos Menų ir literatūros ordino kavalierius (1995; po mirties).

L: T. Sakalauskas Monologai: Miltinio gyvenimas Vilnius 1981, Miltinio apologija Vilnius 1999; Juozas Miltinis: Bibliografija (1932–1992) Panevėžys 1993; Juozo Miltinio repeticijos / sud. J. Glinskis 3 kn. Vilnius 1997–99; Režisieriaus Juozo Miltinio dailės kūrinių rinkinio katalogas: Tapyba, grafika, skulptūra / sud. R. Klimavičius Panevėžys 2004; Juozo Miltinio asmeninė biblioteka: Katalogas / sud. A. Mikelinskaitė Panevėžys 2008; Menininkas ir asmenybė Vilnius 2008; Juozas Miltinis: Teatras kaip Ugnies žemė / sud. A. Mikelinskaitė Panevėžys 2015, papild. ir patais. 22017.

3015

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką