Juozo Miltinio dramos teatras

Juõzo Miltnio drãmos teãtras, 1941–44 Pãnevėžio miẽsto teãtras, iki 1995 Pãnevėžio drãmos teãtras, įkurtas 1940 11 18 J. Miltinio vadovaujamos Darbo rūmų vaidybos studijos (nuo 1938 veikė Kaune) pagrindu. 1940–67 veikė buvusiame Miesto teatro pastate Respublikos gatvėje 81 (dabar 77), 1913 pramonininkas ir filantropas Stanislovas Montvila (1841–1916) jį perstatė iš mielių ir spirito fabriko šaltkalvių dirbtuvių (1924–40 ir nuo 1990 priklauso Lietuvos šaulių sąjungai). Nuo 1967 veikia specialiai šiam teatrui suprojektuotame pastate (architektai A. Mikėnas, L. Mažeikienė) Laisvės aikštė 5. Teatro vadovai: J. Miltinis (1940–54 ir 1959–84), J. Alekna (1954–56), V. Blėdis (1956–59), D. Banionis (1984–88), R. Teresas (1996–2010), Laimutis Sėdžius (2010 08 10–2010 08 12), Vaidotas Rutkauskas (2010 08 17–2010 10 27), Romualdas Vikšraitis (2010–15), Linas Marijus Zaikauskas (2015–17), Leonas Blėdis (2017–19), A. Venckus (nuo 2019).

Juozo Miltinio dramos teatras Panevėžyje (1967, architektai A. Mikėnas, L. Mažeikienė)

1940–1970

Trupę sudarė šios studijos auklėtiniai J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėdis, Janina Dulskytė, Veronika Fakejevaitė, Teklė Grigaliūnaitė, Balys Gudanavičius (Gudonavičius), Konstancija Kučinskaitė, Zigmas Lapinskas, Jadvyga Matulytė, Gediminas Pauliukaitis, Veronika Ruminavičiūtė, K. Vitkus ir kiti. Vėliau prisijungė D. Banionis, S. Kosmauskas, S. Paska ir kiti. 1940–80 (su pertraukomis) prie teatro veikė studija, jai vadovavo J. Miltinis (ir vaidino). 1940–54 ir 1959–80 J. Miltinis buvo teatro vyriausiasis režisierius. 1941 03 15 suvaidintas pirmasis spektaklis – Nikolajaus Pogodino Sidabrinis slėnis (režisierius J. Miltinis). Per Vokietijos okupaciją (1941–44) pastatyta spektaklių pagal lietuvių autorių (K. Binkio Atžalynas 1941, P. Vaičiūno Prisikėlimas 1942, S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Pinigėliai 1943) ir užsienio klasikos (B. Jonsono Sukčiaus testamentas / Volponė 1941, L. Pirandello Henrikas IV 1944, visų režisierius J. Miltinis) kūrinius.

5–6 dešimtmetyje J. Miltinis pastatė ideologizuotų sovietų dramaturgų pjesių (K. Simonovo Rusų klausimas, A. Jakobsono Gyvenimas citadelėje, abu 1947, J. Petrovo Taikos sala 1948, Boriso Lavreniovo Amerikos balsas 1950, D. Umanskio Paryžius, Stalingrado gatvė 1951, A. Jakobsono Šakalai 1953), jose itin pabrėžė vizualią spektaklio raišką. 1954 apkaltintas vadinamąja formalistine režisūra ir K. Stanislavskio sistemos nepaisymu J. Miltinis atleistas iš teatro, bet dirbdamas Lietuvos kino studijoje Vilniuje toliau slapta režisavo spektaklius. 1959 jis oficialiai grąžintas į teatrą.

5–6 dešimtmetyje statyti spektakliai pagal lietuvių (A. Vienuolio Prieblandoje 1945, režisierius J. Miltinis) ir užsienio (A. Čechovo Žuvėdra 1954, N. Gogolio Revizorius 1946, Molière’o Jurgis Dandenas 1947 ir Tariamasis ligonis 1950, A. Ostrovskio Belugino vedybos 1949, visų režisierius J. Miltinis) klasikos kūrinius padarė įtaką trupės profesinei brandai, vaidyba komedijose ugdė trupės improvizacinius gebėjimus, buvo siekiama perteikti psichologinius charakterius, tarpusavio santykius.

spektaklio W. Shakespeare’o Makbetas scena (1961, režisierius J. Miltinis, dailininkas A. Mikėnas; centre Makbetas – S. Petronaitis)

6–7 dešimtmetyje J. Miltinis sukūrė savo reikšmingiausius spektaklius: H. Ibseno Heda Gabler (1957), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1958, pirmasis spektaklis SSRS pagal šią pjesę; abu sukurti V. Blėdžio pavarde), A. Čechovo Ivanovas (1960), W. Shakespeare’o Makbetas (1961). Jiems būdinga filosofinė, intelektinė problematika, sudėtingo, dažnai tragiško gyvenimo herojai, pabrėžiama spektaklio estetinė forma. J. Miltinis režisavo spektaklių ir pagal Vakarų Europos klasikos (P.‑A. de Beaumarchais Sevilijos kirpėjas 1957, V. Blėdžio pavarde, E. Labiche’o Šiaudinė skrybėlaitė 1959, Molière’o Žoržas Dandenas 1965), šiuolaikinės užsienio (W. Borcherto Lauke, už durų 1966, F. Dürrenmatto Fizikai 1967, Frankas V 1969) ir lietuvių (J. Grušo Adomo Brunzos paslaptis 1966 ir Pražūtingas apsvaigimas 1967) dramaturgijos kūrinius.

Šiuose spektakliuose vaidino J. Miltinio išugdyti aktoriai L. M. AdomavičiūtėB. Babkauskas, D. Banionis, J. BlėdytėH. Hokušaitė, G. Karka, Ona Konkulevičiūtė, S. Kosmauskas, Laima Liesytė, A. Masiulis, Romualda Mikalauskaitė, S. PetronaitisE. Šulgaitė, R. Zdanavičiūtė, R. UrvinisK. Vitkus ir kiti, jų vaidybai būdinga gebėjimas improvizuoti, vaidmens formos pajauta, juntama režisieriaus atida aktoriaus individualumui. Kartu su vyresniosios kartos aktoriais (iš pradžių kaip vaidmenų dubleriai, vėliau – pagrindiniai atlikėjai) vis aktyviau pradėjo vaidinti antroji studijos auklėtinių karta (A. Babkauskas, R. Jansonas, E. Kačinskas, E. Matulaitė, D. Melėnaitė, A. R. Paulavičius, P. SteponavičiusG. Urbonavičiūtė, D. Vidugirytė ir kiti). Spektaklių režisavo ir aktoriai J. Alekna, V. Blėdis, G. Karka.

spektaklio F. Dürrenmatto Frankas V scena (1969, režisierius J. Miltinis, dailininkas A. Mikėnas; iš kairės: Otilija – R. Mikalauskaitė, guli Emilis Biokmanas – G. Karka, Frankas V – B. Babkauskas)

1970–2000

spektaklio A. Strindbergo Mirties šokis scena (1973, režisierius J. Miltinis, scenografas A. Mikėnas, kostiumų dailininkė G. Rameikaitė; Alisa – D. Melėnaitė, Edgaras – D. Banionis)

spektaklio Sofoklio Edipas karalius scena (1977, režisierius J. Miltinis, scenografai A. Mikėnas, K. Vaičiulis, kostiumų dailininkė R. Stasiūnienė)

8 dešimtmetyje J. Miltinis tęsė intelektualiojo teatro kryptį (A. Strindbergo Mirties šokis 1973, J. Grušo Pijus nebuvo protingas 1974, Sofoklio Edipas karalius 1977, W. Faulknerio, A. Camus Rekviem vienuolei 1979). J. Miltiniui išėjus iš teatro pajusta aktorių profesinio pasirengimo problemų (vyriausiosios, viduriniosios ir jauniausios kartos aktorių skirtumai), susigriebta, kad nėra teatre išugdytų režisierių. 1981–84 vyriausiuoju režisieriumi, 1984–88 direktoriumi ir meno vadovu dirbo D. Banionis. 9–10 dešimtmetyje daugiausia režisavo V. Blėdis, G. Karka, D. Banionis (P. Shafferio Amadeus 1983), nuo 1988 S. Varnas (1992–97 teatro vadovas; Just. Marcinkevičiaus Katedra 1988, Procesas 1990, pagal F. Kafką, A. Suchovo‑Kobylino Tarelkino mirtis 1993, A. Strindbergo Sapnas 1994, H. Ibseno Moteris iš jūros 1996), kviestiniai režisieriai J. Dautartas (V. Krėvės Žentas 1983, J. Grušo Mykolas Glinskis 1985, M. Frischo Bydermanas ir padegėjai 1986), A. Pociūnas (J. Radičkovo Bandymas skristi 1985, J. Glinskio Grasos namai 1986, P. Shafferio Ekvus 1989) ir kiti.

9 dešimtmetyje trupę papildė aktoriai G. Adomaitis, Valerijus Jevsejevas, R. Teresas (visi I. Vaišytės mokiniai), R. Jovas, Ligita Kondrotaitė, Lolita Martinonytė, Laimutis Sėdžius, Robertas Zimblys (visi A. Savickaitės mokiniai) ir kiti.

1940–2000 su teatru bendradarbiavo scenografai S. Bocullo, Stasys Česlevičius, Sofija Kanaverskytė, Vygantas Kosmauskas, T. Kulakauskas, V. Mazūras, A. Mikėnas, A. Stepanka, J. Surkevičius, Kęstutis Vaičiulis, Vilius Vingėlis ir kiti, kompozitoriai E. Balsys, V. Barkauskas, V. Bartulis, A. Belazaras, A. Jasenka, G. A. Kuprevičius, B. V. Kutavičius, F. Latėnas, T. Makačinas, A. Martinaitis, M. Urbaitis ir kiti.

21 a. 1 dešimtmetis

Aktoriaus ir režisieriaus R. Tereso vadovavimo laikotarpiu (1996–2010) pastatytiems lietuvių ir užsienio literatūros klasikos kūriniams būdinga dėmesys įvairialypiams sceniniams charakteriams, juos kūrė aktoriai Regina Kairytė, A. Kėleris, Petras Kežys, Ligita Kondrotaitė, E. Koriznaitė, Vytautas Kupšys, Laimutė Mališauskaitė, Lolita Martinonytė, A. Preidytė, Laimutis Sėdžius, Julius Tamošiūnas ir kiti. Teatro trupę papildė Marius Cemnickas, Jonas Čepulis, Donatas Kalkauskas, Toma Razmislavičiūtė‑Juodė, Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Gintautas Žiogas ir kiti. 21 a. 1–2 dešimtmetyje pastatyta įvairių žanrų spektaklių. Režisavo šio teatro aktoriai A. Kėleris (Kirilo Rapoporto Toliau – tyla 2000, M. Zālītės Margarita 2005 ir Žemės mokestis 2007, Jeano Puaret Beprotiškas savaitgalis 2008), R. Teresas (Avksentijaus Cagareli Chanuma 2000, C. Goldoni Kjodžos kivirčai 2002, Molière’o Skapeno klastos 2004, S. Mrożeko Provokatoriai 2019), Vytautas Kupšys (Mamatė 2007, pagal Šatrijos Raganą, Ray Cooney, Johno Chapmano Misis Markhem miegamasis 2011).

spektaklio Kreicerio sonata scena (2009, pagal L. Tolstojų, režisierius S. Varnas, scenografas A. Šimonis; iš dešinės: Pozdnyševo žmona – L. Kondrotaitė, Pozdnyševas – A. Kėleris)

spektaklio Hanana, kelkis ir eik scena (2011, pagal Germaną Grekovą, režisierius R. Atkočiūnas, dailininkas Mārtiņis Vilkārsis, © LATGA / AKKA‑LAA; iš kairės: Liuda Hanana – I. Paliulytė, Juozas Hanana – A. R. Paulavičius, Stasiukas Hanana – Vidmantas Fijalkauskas)

Dirbo kviestiniai režisieriai G. Padegimas (H. Ibseno Mažasis Ejolfas, Christo Boičevo Pulkininkas Paukštė, abu 2000), A. Pociūnas (F. Dürrenmatto Vaidiname Strindbergą 2001, Christo Boičevo Titaniko orkestras 2003, P.‑A. de Beaumarchais Figaro vedybos 2007, S. Šaltenio Duokiškio baladės, Neilo Simono Kalifornijos viešbutis, abu 2009), Linas Marijus Zaikauskas (A. Jarry Karalius Juoba 2002, Černobylio malda 2016, pagal S. Aleksejevič, Mergaitės svajonė 2017, pagal Jaroslavą Pulinovič), R. Atkočiūnas (T. Stoppardo Tikras dalykas 2003, Rolando Schimmelpfennigo Moteris iš praeities 2006, Hanana, kelkis ir eik, pagal Germaną Grekovą, N. Gogolio Vedybos, abu 2011), R. Rimeikis (Miškais ateina ruduo 2004, pagal M. Katiliškį, Tamarikso žydėjimas 2006, pagal R. Šavelį), R. Banionis (B. Brechto Kaukazo kreidos ratas 2005, Rūkas virš slėnių 2015, pagal R. Granauską), S. Varnas (L. Tolstojaus Kreicerio sonata 2009, H. Ibseno Kai mes mirę nubusim 2010), D. Kazlauskas (Leonardo Gershe’o Laisvi drugeliai 2012, Molière’o Tartiufas 2013, A. Čechovo Žuvėdra 2014).

2021 spektaklių režisavo J. Vaitkus (S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Tie metai), A. Latėnas (Ronaldo Harwoodo Aprengėjas), A. Giniotis (B. Jonsono Volponė), Agnius Jankevičius (Rolando Schimmelpfennigo Idomenėjas).

21 a. 2 dešimtmetis

21 a. 2 dešimtmetyje vyriausieji aktoriai tęsia iš J. Miltinio vadovavimo laikų išsaugotą teatro viziją, stengiamasi ją derinti su naujas idėjas puoselėjančiais jaunesnės kartos režisierių ir aktorių darbais.

2 dešimtmečio antroje pusėje debiutavę jaunosios kartos režisieriai Paulius Ignatavičius (Hanocho Levino Chefecas, arba visi nori gyventi 2015), Monika Klimaitė (Marko Ravenhillo Baseinas (be vandens) 2015), Augustas Gornatkevičius (Bernard’o‑Marie Koltèso Roberto Zucco 2018, Indrės Bričkutės Hotel Universalis, Tomo Šinkariuko Kelionė į Edeną, abu 2019), Artūras Areima (A. Škėmos Pabudimas, Aklieji, pagal J. Saramago, abu 2018, F. Dürrenmatto Fizikai, Michało Walczako Mūsiškiai, abu 2019), Alius Veverskis (Dovilės Stankevičienės Giminės, arba Kam zrazų pakartot 2018), Agnija Leonova ( Mato Vildžiaus Sapiens 2019), Uršulė Bartoševičiūtė (Sniegas. Moteris. Dvikova 2019, pagal Viliamą Klimáčeką), Aleksandras Špilevojus (Ivano Vyrypajevo Irano konferencija 2020) pastatė daugiausia šiuolaikinės dramaturgijos kūrinių.

spektaklio K. Sajos Devynbėdžiai scena (2014, pastatymo vadovai Velta ir Vytautas Anužiai, režisierius Marius Meilūnas, scenografas Ivaras Novikas, kostiumų dailininkė Jurate Silakaktiņa, © LATGA / AKKA‑LAA)

spektaklio Ivano Vyrypajevo Irano konferencija scena (2020, režisierius Aleksandras Špilevojus, dailininkė Barbora Šulniūtė, © LATGA, 2020; priekyje Filipas Rasmusenas – Laimutis Sėdžius)

21 a. 1–2 dešimtmetyje spektaklių pastatė kviestiniai režisieriai iš Šveicarijos (Urso Widmerio Top dogs, arba Bedarbių aukštuomenė 2001, Neilo Simono Basomis parke 2014, abiejų režisierius Peteris Stoičevas), Bulgarijos (Anos Petrovos Nesijuok savo artimo žmonos įkandin 2003, Trys šūviai 2006, pagal A. Christie, abiejų režisierė režisierė Nevena Miteva), Sakartvelo (Sveiki, žmonės! 2007, pagal N. Dumbadzę, režisierius Vasilis Čigogidze, Avksentijaus Cagareli Chanuma 2017, režisierius Andro Enukidze), Latvijos (Regnaro Vaivaro Bičai 2012, režisierius Regnaras Vaivaras, I. Ābelės Jazminas 2012, režisierė M. Ķimele), Lenkijos (K. Zanussio Hybris (Puikybė) 2016, režisierius K. Zanussis, Michailo Durnenkovo Karas dar neprasidėjo 2017, režisierius Tomaszas Leszczynskis, Stotelė 2017, pagal B. Hrabalą, režisierius Jacekas Głombas), Ukrainos (Natalijos Vorožbit Saša, išnešk šiukšles 2016, režisierius Stanislavas Moisejevas) ir kitur.

21 a. 3 dešimtmečio pradžioje teatro trupę sudarė skirtingų kartų aktoriai Giedrius Arlauskas (g. 1993), Ieva Brikė (g. 1991), Marius Cemnickas (g. 1986), Jonas Čepulis (g. 1987), Kamilė Galkutė (g. 1994), Tadas Gryn (g. 1983), Dainius Jankauskas (g. 1987), Donatas Kalkauskas (g. 1980), A. Kėleris, Ligita Kondrotaitė (g. 1960), E. Koriznaitė, Vytautas Kupšys (g. 1962), Ieva Labanauskaitė (g. 1993), Lolita Martinonytė (g. 1962), Emilis Pavilionis (g. 1993), Andrius Povilauskas (g. 1973), A. Preidytė, Toma Razmilavičiūtė‑Juodė (g. 1984), Laimutis Sėdžius (g. 1962), Jolita Skukauskaitė (g. 1980), Vita Šiaučiunaitė (g. 1977), Julius Tamošiūnas (g. 1958), R. Teresas, Gintautas Žiogas (g. 1985).

21 a. 1–2 dešimtmetyje su teatru bendradarbiavo scenografai ir kostiumų dailininkai Artūras Areima, S. Bocullo, Giedrė Brazytė, Kotryna Daujotaitė, Simona Davlidovičiūtė, A. Jacovskytė, M. Jacovskis, Rita Kosmauskienė, V. Mazūras, Margarita Misiukova, M. Nekrošius, Indrė Pačėsaitė, Kristijonas Siparis, Ramunė Skrebūnaitė, Anželika Šulcaitė, Artūras Šimonis, Barbora Šulniūtė, Kęstutis Vaičiulis ir kiti, kompozitoriai Rimantas Bagdonas, Martynas Bialobževskis, A. Jasenka, Ignas Juzokas, F. Latėnas, π, Jokūbas Tulaba, Paulius Trijonis ir kiti.

Teatras gastroliavo buvusiose SSRS šalyse, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje ir kitur.

VZabarauskas Panevėžio dramos teatras Vilnius 1966; Panevėžio dramos teatras Vilnius 1974; TSakalauskas Monologai: Miltinio gyvenimas Vilnius 1981, Miltinio apologija Vilnius 1999; Juozas Miltinis: Bibliografija (1932–1992) Panevėžys 1993; Juozo Miltinio dramos teatras: Antologija / sud. R. Teresas, V. Abromavičienė Panevėžys–Kaunas 2002.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką