juvelỹrika (ol. juweel – brangakmenis), taikomosios dekoratyvinės dailės šaka; papuošalai, smulkūs liturginiai reikmenys, miniatiūrinė plastika iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų, jų lydinių (juvelyriniai lydiniai) bei brangiųjų ir pusbrangių akmenų, dramblio kaulo, gintaro ir kitų medžiagų. Kuriant juvelyrikos dirbinius taikoma kalyba, liejyba, kalstymas, drožyba, granuliavimas, filigranas ir mechaniniai būdai (štampavimas, presavimas, valcavimas), dirbinių paviršius poliruojamas, šlifuojamas, puncuojamas; jie puošiami inkrustacijos, raižybos, juodinimo, ėsdinimo, emaliavimo technika, perlais, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis. Turi puošybinę, socialinę, simbolinę, ikiistoriniais laikais turėjo ir maginę funkciją.
relikvijorius iš Konstantinopolio (dabar Stambulas; auksas, emalis, 10 a., Britų muziejus Londone)
Istorinė apžvalga
apyrankė iš Persijos (auksas, apie 5–4 a. pr. Kr., Britų muziejus Londone)
Ankstyviausi išlikę juvelyrikos dirbiniai – neolito laikotarpio. Senovės Egipto juvelyrika, aukščiausią meninį lygį pasiekusi Naujosios valstybės laikais (Tutanchamono kapavietės radiniai, 16–14 a. pr. Kr.), pasižymėjo apibendrintomis formomis, atlikimo precizika, brangakmenių, stiklo, emalio spalvinga inkrustacija. Mesopotamijoje plėtota juvelyrika (Ūro kapaviečių auksiniai papuošalai, dekoruoti brangakmeniais, trečias tūkstantmetis prieš Kristų) turėjo įtakos Mažosios Azijos, Kaukazo šalių juvelyrikai. Juvelyrika klestėjo ir Indijoje (Mohendžo Daro radiniai, 2500–2300 prieš Kristų). Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų svarbiais juvelyrikos centrais tapo Kreta ir Mikėnai, Mažosios Azijos pusiasalio rytinė pakrantė. Nuo 8 a. pr. Kr. garsėjo senovės Graikijos juvelyrika. Technikos įvairove ir precizika 7–3 a. pr. Kr. išsiskyrė Trakijos, Krymo pusiasalio, skitų auksiniai papuošalai. Graikijos juvelyrika, suklestėjusi helenizmo laikotarpiu, paveikė senovės Romos, Baktrijos, Indijos, Chorezmo, Persijos juvelyriką.
Nuo 7 a. pr. Kr. meniška juvelyrika plėtota Etrūrijoje (ypač ištobulintas granuliavimas). Senovės Romos unikalūs ir masinės gamybos papuošalai buvo didesni ir spalvingesni nei graikų (auksiniai ir sidabriniai medalionai, žiedai su portretais, plaukų smeigtukai su mitologinių herojų figūromis, žalčio formos apyrankės). Europoje išsiskyrė keltų ir germanų juvelyrika, čia plėtota filigrano technika, polichromija, žvėrinis stilius. Bizantijoje tęstos senovės romėnų tradicijos, papildytos Artimųjų Rytų motyvais, ištobulintas pertvarinis emalis. Azijoje garsėjo Silos (57 pr. Kr.–6 a. po Kr.) juvelyrika, Kinijos Tangų laikotarpio (618–907) sidabro papuošalai. Itin aukšto meninio lygio buvo ikikolonijinio laikotarpio Amerikos indėnų (inkų, majų, actekų) daugiausia iš aukso ir neįprastų lydinių gaminta juvelyrika, pasižymėjusi savita stilizacija, technikos įvairove.
Renesanso laikotarpiu susiformavo Italijos (Florencija, Milanas, Venecija), Vokietijos (Augsburgas, Niurnbergas, Miunchenas), Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos juvelyrikos centrai. Vyravo sudėtingos struktūros segės, kaklo ir skrybėlės papuošalai, kabučiai su gausiu perlų, emalio, brangakmenių dekoru, grotesko elementais, monogramomis, mitologinėmis ir alegorinėmis figūrinėmis scenomis, žmonių profiliais, gotikos ir arabų stiliaus elementais (B. Cellini, H. Holbeino jaunesniojo, É. Delaune’o, L. Limosino, W. Jamnitzerio, Antonijaus Eisenhoito ir kitų dirbiniai).
A. van Vianen. Ąsotis, dekoruotas legendos apie Marką Kurtijų motyvais (sidabras, 1619, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
liturginė taurė (auksuotas sidabras, emalis, pusbrangiai akmenys, 1703–05, Taikomosios dailės muziejus Prahoje)
Apie 1600, kintant visuomenės skoniui, sudėtingus papuošalus keitė prie baroko aprangos pritaikyti paprastesnių, stilizuotų formų, kaspino pavidalo dirbiniai, nusagstyti brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis. Garsėjo Prancūzijos, Vokietijos, nuo 17 a. vidurio – Anglijos, Olandijos juvelyrai. 18 a. išryškėjo polinkis į natūralizmą, vyravo lenktos linijos, pagausėjo ornamentų. Juvelyrikos tendencijos plito iš Prancūzijos. Raiškių papuošalų sukūrė Justeʼas‑Aurèleʼis Meissonier, Pierreʼas‑André Jacqueminas, Thomas Germainas, François‑Thomas Germainas (Prancūzija), Johannas Melchioras Dinglingeris, Buschų, Meitnachtų ir kitos Vokietijos juvelyrų šeimos, Gabijnus van der Lely (Olandija), J. Hermanas (Belgija), Paulis de Lamerie (Anglija). Apie 1760 sustiprėjo klasicizmo įtaka. Po Prancūzijos revoliucijos (1789) juvelyrika sumenko; 19 a. ją atgaivino monarchų juvelyrai, bet masinėje juvelyrikoje vyravo istorizmas ir eklektika, mechaniniai metalo ir akmenų apdorojimo būdai.
P. de Lamerie. Cukrinė (sidabras, apie 1745, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
L. Gaillard. Šukos su dviem laumžirgiais (ragas, auksas, smaragdas, deimantas, citrinas, apie 1904, Valstybinis muziejus Amsterdame)
19 a. pabaigoje įsivyravo nauji estetiniai kriterijai, brangakmenius imta vertinti ne tik dėl jų vertės, bet ir dėl dekoratyvinių savybių. Moderno papuošalai išsiskyrė individualiu autoriniu stiliumi, asimetrija, lenktais siluetais, naujais įvaizdžiais, mistine nuotaika (R. J. Lalique’as, Henri Vever, Lucienas Gaillard’as – Prancūzija, L. C. Tiffany – Jungtinės Amerikos Valstijos, Philippeʼas Wolfersas – Belgija, Georgas Jensenas – Danija, G. Pomodoro – Didžioji Britanija). Juvelyrikos raidą sustabdė I pasaulinis karas, monarchų šeimų papročių demokratizacija (juvelyrika supaprastėjo, apribota jos dirbinių dėvėsena). 20 a. juvelyrika patyrė dailės įvairių stilių įtaką, papuošalų sukūrė G. Braque’as, S. Dalí, P. Picasso. Art deco juvelyrikoje vyravo geometrinės formos, ryškios spalvos (Jeanas Fouquet, A. Pomodoro). Tradicinius prabangius juvelyrikos dirbinius nuo 19 a. pabaigos gamina įvairios bendrovės: Bvlgari (Italija), Cartier, Boucheron, Chaumet, Mauboussin, Van Cleef & Arpels (Prancūzija), Garrard (Didžioji Britanija), Gübelin (Šveicarija), Tiffany & Co, Harry Winston (Jungtinės Amerikos Valstijos).
Po II pasaulinio karo juvelyrikoje vyravo modernizmo kryptys (konstruktyvizmas, ekspresionizmas, minimalizmas), akcentuotas papuošalo unikalumas. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio reiškėsi postmodernizmas, plėtota ankstesnių stilių įvaizdžiai. Žymios 20 a. antroje pusėje įkurtos bendrovės – Niessing (Vokietija), Lapponia (Suomija); meniškų dirbinių sukūrė A. Hüber, Friedrichas Beckeris, Gerdas Rothmannas, Peteris Scubicas, Bernhardas Schobingeris, Stephanas Seyffertas, Friedrichas Knupperis (Vokietija), Pierreʼas Cavalanas, Françoise ir Claudeʼas Chavent’ai (Prancūzija), Hansas Appenzelleris, Emmy van Leersum, Tedas Notenas (Olandija), Wendy Ramshaw, Breonas O’Casey (Didžioji Britanija), Maxas Fröhlichas, Otto Künzli (Šveicarija), P. Tully (Austrija), Janna Syvänöja (Suomija), Bruno Martinazzi, Giampaolo Babetto (Italija), Ramónas Puigas Cuyàsas (Ispanija), Esther Knobel (Izraelis), G. S. Griffinas (Jungtinės Amerikos Valstijos), Miye Matsukata (Japonija).
Juvelyrika Lietuvoje
Lietuvoje ankstyviausi papuošalai – neolito laikotarpio gintariniai kabučiai (iš Juodkrantės lobio, Nidos, Palangos apylinkių) ir sumedžiotų žvėrių apdoroti dantys. Apie 2000 pr. Kr. buvo ir įvežtinių (iš Pavyslio, Juodosios jūros šiaurinių pakrančių, Kaukazo) metalinių papuošalų, ir vietoje gaminamų dirbinių iš bronzos ir žalvario. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų plito įvijiniai antsmilkiniai, smeigtukai, kabučiai, apyrankės. Nuo mūsų eros pradžios kurta įvairios paskirties moterų juvelyrika: antsmilkiniai, apgalviai, kepurėlės, įvairios formos apyrankės, karoliai, dvinarės segės, smeigtukai, žiedai. Vyrai puošėsi antkaklėmis, segėmis, masyviomis apyrankėmis, žiedais. Juvelyrikos dirbiniai buvo liedinami, kaldinami, sukami iš įvairios profiliuotos vielos, ãtskiros detalės lituojamos, kniedijamos, paviršius kartais alavuojamas. Buvo populiarūs gintaro ir stiklo karoliai, gabenami iš Romos imperijos, vėliau Bizantijos; pirmo tūkstantmečio pabaigoje gintarinius karolius gamino vietos meistrai. Pirmieji sidabriniai papuošalai buvo atvežami iš Romos imperijos, nuo 3 a. daromi Lietuvoje; nuo 8–9 a. sidabruojami amalgacijos būdu, aptraukiami sidabrine plokštele. Puošyboje vyravo geometriniai ornamentai (taškeliai, trikampiai, svastikos, spiralės ir kita), 2–5 a. juvelyrikos dirbiniai buvo dekoruojami emaliais, iš perlydytų įvežtinių karolių. Geležies viduriniame amžiuje (5–8 a.) formavosi naujos antkaklių, segių, apyrankių ir smeigtukų formos, plito tik lietuviams būdingos antkaklės šaukštiniais galais. 9–10 a. buvo kuriami puošnūs bronziniai ir žalvariniai papuošalai (žiedai, apyrankės, smeigtai, segės), heraldiniai kabučiai. Atsirado naujų puošmenų (plokštelinės ir pasaginės segės, klaustuko pavidalo auskarai). Europoje paplitęs žvėrinis stilius Lietuvoje reiškėsi santūriau.
Nuo gotikos laikotarpio juvelyriką veikė dailės stiliai. Iki krikščionybės įvedimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje formavosi diduomenės juvelyrika, ją kūrė vietos ir užsienio (Gdansko, Karaliaučiaus) meistrai. Liejimo, kalybos, spaudimo būdu jie gamino pasagines ir plokštines seges, iš vielučių supintas apyrankes, sidabro skardos arba ažūrinius karolius, kaklo apvaras ir medalionus, puošė juos filigranu, granuliavimu, brangakmenių inkrustacija.
Renesanso laikotarpiu daugelis bronzinių ir žalvarinių papuošalų pasidarė nemadingi, plito pagal Vakarų Europos pavyzdį gaminamos auksinės grandinėlės su medalionais, Vilniaus pinigų kalyklos monetomis, reljefinės gemos (Žygimanto Augusto medalionas su Barboros Radvilaitės portretu, 1555), įvairūs sidabriniai papuošalai. Jie buvo panašūs į vokiečių, čekų, lenkų dirbinius.
Baroko laikotarpiu svarbiu juvelyrikos centru buvo Vilnius, jame mokėsi Kauno, Kėdainių, Biržų, Gardino, Polocko, Minsko, Krokuvos, Tilžės amatininkai. Kurta antkaklės, apyrankės, diademos, segės, žiedai; jiems būdinga geometrinių ir augalinių ornamentų įvairovė, meistriška filigrano technika, dažnai inkrustuoti emaliu, brangakmeniais. 17–18 a. buvo madingos puošnios drabužių sagos. Papuošalai buvo eksportuojami į Vokietiją ir Lenkiją. Klasicizmo laikotarpiu papuošalams įtaką darė Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos juvelyrika.
19 a. įsivyravo klasicizmo formos. Juvelyrikos dirbiniai buvo labai vertinami ir kolekcionuojami (kaip meninė vertybė). Gaminti unikalūs ir masinės gamybos įvairaus stiliaus aukso, platinos, sidabro (medalionai, segės, perlų vėriniai, žiedai ir segės su kamėjomis, kita) ir pigesnių medžiagų papuošalai. 20 a. pirmoje pusėje juvelyrinius dirbinius gamino nedidelės auksakalių dirbtuvėlės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir kitur, naudota nemažai įvežtinės juvelyrikos.
Po II pasaulinio karo unikalią ir tiražinę juvelyriką gamino Dailės kombinatų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje dailininkai (Eugenijus Kazimieras Mikulevičius, Birutė Jociūtė‑Mikulevičienė, Genovaitė Blažytė‑Guntienė), juvelyrinių dirbinių sukūrė F. Daukantas, J. Prapuolenis, S. Rimantienė, K. Petrikaitė‑Tulienė. 7 dešimtmetyje pradėjo klostytis moderni juvelyrika, kurioje persipynė Vakarų tendencijos ir nacionalinio stiliaus bruožai, iki tol vyravęs gintaras buvo pakeistas naujomis medžiagomis (kaulu, emaliu, sidabru, tauriaisiais akmenimis). Vertinta kūrėjo saviraiška, originalumas.
Postmodernizmo laikotarpiu (nuo 20 a. 10 dešimtmečio) pabrėžiamas ne papuošalo brangumas ir meniškumas, o juvelyrikos dirbinio dėvėjimo socialiniai aspektai (Indrė Diržienė, Solveiga Krivičienė, E. Ludavičius, Beata Sietinšienė), plėtojama nuo 8–9 dešimtmečio kuriama moderni juvelyrika. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje originalios juvelyrikos sukūrė Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė, Ž. Bautrėnas, Rimantas Burneika, F. Daukantas, M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Matulionis, K. Simanonis, B. Stulgaitė, A. Šepkus, S. Virpilaitis, Vytautas Zaturskis. Juvelyrai rengiami Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Dizaino katedroje ir Telšių fakulteto Metalo plastikos katedroje. Juvelyrikos kūrėjai yra susibūrę į Auksakalių gildiją (įkurta 2002), telkiasi jos galerijoje Meno niša (įkurta 2002 Vilniuje), Virginijos ir Kazimiero Mizgirių įsteigtame Gintaro muziejuje‑galerijoje (įkurta 1998 Vilniuje).
S. Virpilaitis. Kaklo papuošalas Vainikas (auksas, gintaras, malachitas, 2005; © LATGA, 2020)
L: L. Vaitkunskienė Sidabras senovės Lietuvoje Vilnius 1981; O. Mažeikienė XVIII a.–XX a. I pusės auksakalių dirbiniai Vilnius 1986; E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius Vilnius 2001; C. Fregnac Jewelry: From the Renaissance to Art Nouveau London 1973; J. Lanllier, M. A. Pini Five Centuries of Jewelry in the West: 16th to 20th Century New York 1983; P. Dormer, R. Turner The New Jewelry: Trends and Traditions London 1986; H. W. Drutt English, P. Dormer Jewelry of our Time: Art, Ornament and Obsession London 1995.
2972