didžiausias iš Kaali kraterių

Kaali krateriai (Kaali kraatrid, Kãlio krãteriai), smūginės kilmės kraterių grupė Estijoje, Saaremos saloje, 18 km į šiaurės rytus nuo Kuressaarės, šalia Kaali gyvenvietės. 9 ovalūs krateriai. Didžiausio (jame susiformavęs Kaali ežeras) skersmuo siekia 92–110 m, gylis – 16 m (kitais duomenimis 22 m); jį supa 6–7 m aukščio sutrupintų uolienų žiedinis pylimas. Kiti krateriai – 12–44 m skersmens. Kaali ežeras (Kaalijärv) maitinamas gruntinio vandens ir kritulių; vandens (būdinga žalsva spalva) lygis svyruoja, priklauso nuo sezono ir kritulių kiekio.

Kraterius suformavo prieš 4000±1000 m. (kitais duomenimis 2400–7500 m.; vieni vėliausiai Žemės paviršiuje susidariusių smūginių kraterių) nukritusio meteoroido dalys. Manoma, pradinė kosminio kūno masė siekė 400–1000 t., jis skriejo 15–45 km/s greičiu. Žemės atmosferoje praradęs dalį masės 5–10 km aukštyje jis suskilo į smulkesnius gabalus, kurie nukrito apie 1 km spinduliu. Manoma, didžiausia dalis svėrė 20–80 t., kritimo greitis siekė 10–20 km/s, smūgio energija prilygo atominio sprogimo galiai. Smūgio jėga sutrupino silūro laikotarpio dolomito (padengto vėlesnėmis moreninėmis nuosėdomis) pagrindą. Nukritęs miškingoje vietovėje meteoroidas sukėlė gaisrą (randama to laikotarpio apanglėjusios medienos liekanų už 6 km nuo kraterio). Nuolaužų kritimo vietoje rasta apie 3,5 kg geležinio meteorito (sudėtis – 92 % geležies, 6 % nikelio, 2 % įvairių priemaišų) nuolaužų.

Kaali ežeras pavasarį

Tyrimai

Iki 20 a. pradžios buvo manoma, kad Kaali krateriai karstinės arba vulkaninės kilmės. 1922 estų mineralogas Julius Kalkun-Kaljuvee pirmą kartą iškėlė hipotezę, kad jie galėjo susidaryti dėl kosminio kūno kritimo. 1937 geologas Ivanas Reinwaldtas patvirtino kraterių kosminę kilmę (surinko apie 30 nuolaužų ir išsiuntė tirti į skirtingas pasaulio laboratorijas). Vėliau Kaali kraterius tyrė įvairių šalių mokslininkai; tyrimų rezultatai aprašyti Jevgenijaus Krinovo (1961), V. Masaičio (1980; Rusija), Ago Aaloe (1963, 1976, 1982), Reeto Tiirmaa (1987–96) Anto Raukaso (1995, 2004), Siimo Veski (2001–07; Estija), Leonardo Jameso Spencerio (2018; Didžioji Britanija) ir kitų geologų darbuose.

Mitologija

Manoma, apie šio meteoroido kritimą žinoma nuo antikos laikų, jis minimas vietinių tautų mitologijoje. Senovės romėnų keliautojo ir istoriko Tacito darbuose paminėta saulės dievo Helijo vežimo sudužimo vieta galėjo būti Saaremos saloje. Kalevaloje minimas pietvakariuose už Nevos nukritęs šviesos kamuolys ir degantis miškas. Estų mitologijoje Kaali ežerui priskiriamos stebuklingos galios (buvo vadinamas Šventuoju ežeru). Daugelį šimtmečių čia buvo ritualinių apeigų ir aukojimų vieta; archeologiniais tyrinejimais nustatyta, kad 600 m. pr. Kr.–100 m. po Kr. ežeras buvo apsuptas apie 470 m ilgio, 2,5 m pločio ir iki 2 m aukščio akmenine (iš 1,5–1,8 m skersmens akmenų) siena, joje rasta daugybė naminių gyvulių kaulų. Estų rašytojas ir istorikas L. G. Meri iškėlė teoriją, kad Saaremaa galėjo būti legendinė Tulės sala (pirmą kartą paminėta antikos geografo Pitėjo Masaliečio); žodis Tulė siejamas su suomių žodžiu tule (iš ugnies) ir Estijos folkloru (Kaali buvo laikoma vieta, į kurią leidžiasi Saulė).

-Kaali ežeras; -Kaalijärv; -Kaali kraater

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką