káimas, istoriškai susiklosčiusi gyvenvietė (nuo kelių iki keliasdešimt ir daugiau sodybų), kurios dauguma gyventojų verčiasi žemės ūkiu, pajūryje – žvejyba; ekonominio, visuomeninio ir socialinio gyvenimo būdas. Kiekvienoje valstybėje kaimo gyventojų skaičius nustatomas skirtingai. Kaimas, kuriame gyvenvietės ir nuolatinių gyventojų nėra dėl demografinių, politinių ar kitų priežasčių, t. p. lieka kaimo kadastrine vietove ir žymimas topografiniuose žemėlapiuose.
Areni kaimas prie Arpos upės (Vajocdzoro sritis, Armėnija)
tipiškas valstiečių kaimas Rajasthane (Indija)
Viduriniai amžiai
Vidurinių amžių kaimo branduolį sudarė keli vienas šalia kito esantys valstiečių kiemai, tarp kurių buvo funkcinis ryšys: bendriems poreikiams skirta susirinkimų aikštė, keliai, šuliniai, kulto vietos. Didžiojoje Britanijoje kaimas įgydavo teisę vadintis kaimu, kai pasistatydavo bažnyčią (Lietuvoje toks kaimas tradiciškai vadinamas bažnytkaimiu; Lietuvos kaimai).
Kaimui priklausė netoliese esančios bendro naudojimo dirvos, vandenys, pievos, miškai. Tradiciniai žvejų kaimai vertėsi amatine žvejyba ir kurdavosi greta žvejybos aikštelių. Vidurio Europoje kaimiškų gyvenviečių buvo jau keltų, romėnų, germanų laikais. Keltų kaimuose (opidum) svarbiausias verslas buvo žemės ūkis ir amatai (dažniausiai geležies apdirbimas).
Vakarų Europoje pasibaigus Didžiajam tautų kraustymuisi kaimo plėtra pakito, ne toks svarbus tapo saugumo poreikis (kaimai kūrėsi toliau nuo pilių), didesniu gyventojų vienijimosi veiksniu tapo bažnyčia arba feodalo noras sutelkti jo žemę dirbančius valstiečius. Daugėjant gyventojų, t. p. dėl vidinės kolonizacijos, žemės ūkio technikos pokyčių Karolingų epochos pabaigoje kaimai suklestėjo, juose gyveno dauguma Europos žmonių.
berberų kaimas Ourikos slėnyje (Marokas)
Vėlyvieji viduriniai amžiai
Vėlyvaisiais viduriniais amžiais Vidurio Europoje tipišką kaimą sudarė valstiečių gyvenamieji namai (su ūkiniais pastatais) centre, toliau buvo aptvertos sodų valdos, už jų – ariamosios žemės plotai bei almenda – bendro naudojimo ganyklos ir miškai. Kaimo bendra nuosavybė dar buvo šulinys, bažnyčia, kapinės ir keliai. Kaimas buvo aptveriamas tvora, skirta gintis ne tik nuo laukinių žvėrių, bet ir, kaip tikėta, nuo demonų.
Kaimo gyventojų tarpusavio santykiai ankstyvaisiais viduriniais amžiais buvo labiau šeimyniniai, vėliau, išsiplėtojus kaimo bendruomenei, labiau priminė kaimo kooperatyvą, kuriame vyravo visų dalyvių bendra valia. Jai įgyvendinti buvo renkami kaimo amtmonai, seniūnai, fogtai. Dėl skirtingos turtinės padėties kaimo gyventojai priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams.
Kaitos kaimas (2012, Nigerija)
tradicinis kaimas Baltarusijoje
Pagal sodybų išsidėstymą kaimai buvo įvairių tipų: senovės germanų ir slavų kaimai buvo daugiausia padriko, galų – linijinio, kai kurių Afrikos (fulbių, masajų, bantų) ir Šiaurės Amerikos (irokėzų) tautų – apskrito, o Šiaurės Amerikos indėnų krikų – stačiakampio plano. Nuo 12–13 a. kaimuose gyveno dauguma ne miesto gyventojų (kiti gyveno vienkiemiuose, dvaruose arba sodybų grupelėse už kaimo ribų). Dėl epidemijų, feodalų žemės ūkio valdų telkimo kaimai ištuštėdavo.
Naujausieji laikai
Miestuose plėtojantis pramonei į juos persikėlė dalis kaimo gyventojų. Dėl spartėjančios urbanizacijos vis mažesnė gyventojų dalis liko gyventi kaimuose. 20 a. pradžioje kaimuose gyveno 85 % pasaulio gyventojų, 21 a. pradžioje – 51,7 % gyventojų. Mažiausiai kaimo gyventojų yra ekonomiškai stipriose šalyse (vidutiniškai 25,5 %), daugiausia – ekonomiškai silpnose šalyse (vidutiniškai 57,9 %).
Niufaundlando žvejų kaimelis
Lerd turistinis kaimas Ardabilio provincijoje (2022, Iranas)