káinų poltika, poveikio kainoms būdų, metodų ir priemonių visuma. Skiriama valstybės ir įmonės kainų politika. Valstybės kainų politika, sudėtinė valstybės ekonominės politikos dalis, yra valstybės vykdoma kainų keitimo strategija, kuri reiškiasi kainų reguliavimu. Apima valstybės kišimąsi į kainodarą darant įtaką bendram kainų lygiui, tam tikriems kainų santykiams ar konkrečių prekių ir paslaugų kainoms. Būna tiesioginė (kainų priežiūra, kainų kontrolė, maksimalių, minimalių, rekomenduojamų kainų nustatymas, tikslinės subvencijos ir kita) ir netiesioginė (antiinfliacinės, konkurencijos politikos priemonės ir kita) valstybės kainų politika. Šalių, kurių ekonomika planuojama centralizuotai, vyriausybių dėl politinių ar socialinių priežasčių vykdoma centralizuota kainų kontrolė išstumia kainų mechanizmą, dėl to susidaro nepageidaujamų prekių perteklius, paklausių prekių stygius, atsiranda juodoji rinka, ekonomika auga lėtai netolygiai arba ekonomika nustoja augti. Įmonės kainų politika yra metodas, kuriuo įmonė nustato savo prekės pardavimo kainą, reiškiasi kaip pelno planavimas. Įmonės vadovybė pasirenka kainų nustatymo metodą, kurį taikydama gali gauti didžiausią pelną. Kainų nustatymas teorijoje ir praktikoje labai skiriasi, netgi toje pačioje ūkio šakoje. Esama tam tikro prieštaravimo tarp to, ką siūlo teorija, ir to, ką įmonės pasirenka daryti. Teoriškai tobulosios konkurencijos sąlygomis kainų politika beveik neturi prasmės. Manoma, kad rinkos sąlygomis kainos nusistato savaime, nepriklausomai nuo individualaus pirkėjo ar pardavėjo, ir šis mechanizmas sureguliuoja kainas taip, kad tam tikra nustatyta kaina pasiūlytų prekių kiekis yra lygus norimam įsigyti prekių kiekiui. Įmonės tokiu atveju priima rinkos vertę kaip duotą, negalėdamos jos niekaip paveikti, ir ta kaina lygi ribinėms gamybos išlaidoms. Monopolija ar kita įmonė monopolizuotoje rinkoje iš pradžių nusprendžia, kokią produkciją ir kiek jos gamins, tik po to nustato kainą, už kurią parduos pasirinktą gaminti produkciją, todėl kainų politika būdinga nepakankamos (ribotosios) konkurencijos sąlygoms. Tokia konkurencija kartais sukuria pakankamai veiksmingų kainų politikos suvaržymų, kurių pavienės įmonės gali laikytis be didelių sunkumų. Visiškai laisvas ir nesuvaržytas kainų mechanizmas praktikoje neveikia. Net ir pakankamai laisvoje Vakarų pasaulio rinkoje yra daug iškraipymų, kylančių dėl monopolijų, vyriausybių įsikišimo, profsąjungų veiklos ir kitų sąlygų, mažinančių kainos, kaip lemiamo pasiūlos ir paklausos veiksnio, efektyvumą. Teoriškai galima laikytis politikos nustatyti fiksuotą kainą, padidinti kainą tam tikru procentu, pasirinkti kainų lyderio, kitą kainodaros metodą ar metodų derinį. Praktiškai įmonės remiasi savo pačių patirtimi arba vadybininkų intuicija, užuot nuodugniai įvertinusios ribines pajamas ir išlaidas.
LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę valstybės vykdytą kainų politiką galima vadinti kainų liberalizavimu, nes didėjant reguliuojamoms kainoms buvo atsisakyta daugelio kainų kontrolės priemonių, mažinta atviros ir paslėptos subsidijos bei pinigų perteklius. Vartotojų ir gamintojų kainų liberalizavimo procesas iš esmės buvo baigtas 1992, nors išliko kontroliuojamos energijos, transporto ir kai kurių komunalinių paslaugų kainos. Daugelio įmonių vykdomos kainų politikos tikslas vis dar yra realizavimo apimties didinimas ir masinės rinkos sukūrimas, tai yra įmonės orientuojasi į vidutinį vartotoją, stengiasi gaminti didelius kiekius mažomis sąnaudomis ir parduoti mažomis kainomis.
345
kainų liberalizavimas