„kairieji komunistai“ (rus. levyje kommunisty), 1918 pradžioje Rusijos komunistų partijoje (bolševikų) susidariusi kairioji opozicinė grupė, kuri pernelyg optimistiškai vertino sovietinės valstybės vidaus ir užsienio padėtį.
Grupei vadovavo N. Bucharinas, A. Bubnovas, A. Lomovas, V. Obolenskis, G. Piatakovas, K. Radekas. Kairieji komunistai turėjo aukštus postus didžiausiose partinėse organizacijose (Maskvos, Petrogrado, Uralo ir kitose). Petrograde leido žurnalą Kommunist.
1917–18, bolševikams lengvai paėmus valdžią Rusijoje, dalis Rusijos komunistų partijos (bolševikų) veikėjų manė, kad bus taip pat lengva išspręsti visas sovietinės valstybės problemas. Kairieji komunistai skelbė, kad reikia visame pasaulyje karu paspartinti kovą su buržuazija. Jie priešinosi Bresto taikos (1918) pasirašymui ir Sovietų Rusijos pasitraukimui iš I pasaulinio karo – laikė neleistina taiką su imperialistinėmis valstybėmis, vadino tai socialistinių principų išdavyste.
Vidaus politikos klausimais kairieji komunistai pritarė pramonės ir prekybės įmonių, bankų nacionalizacijai, darbininkų kontrolės įvedimui, specialistų nekomunistų pašalinimui, kolektyviniam žemės apdirbimui. Jiems pasisekė įgyvendinti tik nacionalizacijos idėjas. Per 1918 07 06–07 kairiųjų eserų maištą kairieji komunistai palaikė partijos daugumą, 1918 vasaros pabaigoje pripažino savo klaidas ir nutraukė veiklą.
Jų pažiūros darė įtaką kitiems bolševikų veikėjams (ir J. Stalinui), jų kurį laiką laikėsi lietuvių komunistų vadovai (Z. Angarietis ir V. Kapsukas).