kalbų tipologija

kalb tipològija, kalbotyros kryptis, tirianti kalbų struktūrinius panašumus ir skirtumus, kalbų įvairovę, jos ribas. Tikslas – atskleisti kalbų universalijas, t y. nustatyti visoms natūralioms kalboms bendrus struktūros bruožus ir atskirti juos nuo atsitiktinių, tik atskiroms kalboms būdingų ypatybių. Kalbų tipologija padeda sukurti adekvatesnes sąvokas kalboms aprašyti, išskirti esmines kalbos struktūros ypatybes, nubrėžti ribas spėjimams dėl galimų kalbos savybių, o tai sudaro empirinę prielaidą bendrai kalbos teorijai ir lyginamajai kalbotyrai (dažniausiai rekonstruojant nepaliudytas kalbos raidos stadijas). Ji svarbi ir svarstant kalbos bei mąstymo kategorijų santykį, nes kabos gali iš dalies tikrovę apibrėžti skirtingomis kategorijomis. Dėl medžiagos riboto prieinamumo (daugelis kalbų išnyko neištirtos, ateityje gal bus atrasta nežinotų kalbų) dažniausiai siekiama formuluoti ne absoliučias, o santykines kalbos universalijas (t. y. nereikalaujama absoliutaus tiriamų dėsningumų galiojimo). Dauguma pasiūlytų universalijų yra implikacinės, t. y. nustato dviejų kalbos struktūros požymių dėsningą sąsają (pvz., jeigu sakiniui būdinga žodžių tvarka SOV – subjektas–objektas–veiksmažodis, – kalba turės ir postpozicijas, ne prepozicijas). Su genealogine kalbų giminyste, kurią tiria lyginamoji kalbotyra, kalbų tipologija nesietina (genetinis ryšys nelemia struktūrinio panašumo, ir atvirkščiai), bet medžiagą kalbų tipologijos tyrimams stengiamasi atrinkti taip, kad išvadų neiškreiptų iš giminystės kilę panašumai. Stengiamasi atsiriboti ir nuo bendrumų, kylančių dėl gretimų kalbų tarpusavio įtakos. Išimtį sudaro arealinė tipologija (arealinė kalbotyra), kuri tiria, kaip genetiškai nesusijusios, bet geografiškai artimos kalbos yra linkusios turėti panašių struktūrinių požymių ir sudaryti kalbų sąjungas.

Seniausia yra morfologinė tipologija, besiremianti žodžio struktūros modeliu, bet galimà ir sintaksinė, fonetinė ir kitokia kalbų tipologija. Morfologinės tipologijos pagrindus 19 a. pirmoje pusėje sukūrė A. W. Schlegelis ir W. von Humboldtas. Pagal žodžių struktūrą kalbos skirstomos į analitines (analitinės kalbos; žodis neskaidomas, gramatines, kaip ir leksines, reikšmes rodo savarankiški žodžiai) ir sintetines (prie leksinių kamienų priduriamos gramatinius santykius žyminčios morfemos). Kaip nuosekliausias, kraštutinis kalbų tipas iš analitinių yra izoliacinės kalbos (būdingi trumpi nekaitomi žodžiai, sintaksiniai ryšiai reiškiami fiksuota žodžių tvarka). Sintetinės kalbos gali būti agliutinacinės (agliutinacinės kalbos; kiekvienas afiksas rodo vieną gramatinę reikšmę) ir fleksinės, arba fuzinės (fleksinės kalbos; vienas afiksas gali turėti dvi ar kelias gramatines reikšmes). Inkorporacinių, arba polisintetinių, kalbų į vieną žodį sujungiama po kelias leksemas, ir beveik nelieka skirtumo tarp žodžio ir sakinio. Prie šių kalbų tipų V. Skalička pridėjo introfleksinį (kai kaitybines ir darybines reikšmes perteikia vidiniai kamieno pakitimai). Šiuolaikinėje kalbotyroje pagal šią klasifikaciją nesiekiama griežtai suskirstyti kalbas į 4 ar 5 tipus, o bandoma nustatyti kalbų išsidėstymą skalėje, kurioje morfologinė struktūra gali įvairuoti pagal sintezės (reikšmės rodiklių kaupimo viename žodyje) ir fuzijos (reikšmės rodiklių susiliejimo) parametrus. Sintaksinė tipologija sukurta 20 a. 7 dešimtmetyje; jai pradžią davė J. H. Greenbergo žodžių tvarkos tipologija. Kalbos klasifikuojamos pagal sakinio pagrindinio elementų – veiksnio (subjekto, S), veiksmažodžio (V) ir tiesioginio papildinio (objekto, O) – išsidėstymą (daugumai kalbų būdinga SOV, SVO ir VSO žodžių tvarka, kiti sakinio tipai reti). V ir O tarpusavio seka rodo bendresnį dėsningumą: žodžių junginyje priklausomasis dėmuo eina prieš pagrindinį dėmenį arba po jo. Venos kalbos nuosekliai išlaiko vienopą žodžių tvarką (pvz., semitų kalbose priklausomasis dėmuo eina po pagrindinio: papildinys – po veiksmažodžio, daiktavardžiai – po prielinksnio, būdvardis ir kiti pažyminiai – po daiktavardžio), kitos yra mišrios. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio plėtojama reliacinė tipologija (morfosintaksinė), tirianti, kaip sintaksiniai ryšiai išreiškiami vardažodžio ir veiksmažodžio morfologijoje: skiriamas akuzatyvinis (nominatyvinis) ir ergatyvinis sakinio modeliai, jų mišrūs variantai; kai kurie tyrėjai dar skiria ir aktyvinį tipą. Fonologinė ir fonetinė tipologija tiria garsų sistemų skirtumus. Naujausia – leksinė tipologija – dar nebaigta kurti. Svarstoma galimybė sukurti holistinę kalbų tipologiją (kabos, kaip visuma, tipologiškai būtų skirstomos atsižvelgiant iš karto į visas kalbos sistemos dalis ir nustatomi dėsningi tipologiniai ryšiai tarp fonologinių, morfologinių, sintaksinių ir kitų bruožų), bet dauguma kalbininkų tokia galimybe abejoja, nes kalbos dažniausiai net pagal vieną konkrečią sritį nėra nuosekliai vieno tipo – dėl istorinės raidos ir tarpusavio sąveikos jos dažniausiai būna tipologiškai mišrios.

481

tipologinė kalbų klasifikacija