kalendõrinės danos, kalendõrinių apeig danos, kasmẽtinių paproči danos, dainuojamosios tautosakos žanras, apeiginės tautosakos dalis. Būdavo atliekamos per kalendorines šventes ir tarpušvenčiais. Jose atskleidžiama švenčių ir apeigų eiga, atsispindi siekis daryti įtaką derliui, vaisingumui, užtikrinti asmeninio gyvenimo sėkmę.
Lietuvių kalendorinės dainos
Kalendorinės dainos yra archajiškos, poetiniais vaizdais, turinio, formos, melodikos elementais artimos senosioms darbo ir apeiginėms vestuvių dainoms. Turi bendrumų su slavų kalendorinių apeigų dainomis. Nykstant tradicinėms šventėms ir apeigoms kalendorinės dainos neteko gyvavimo natūralaus pagrindo, funkcionalumo, buvo užmirštos ar virto neapeiginėmis lyrinėmis dainomis. Kalendorinių dainų žanras nėra gausus, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudarytame Lietuvių liaudies dainų kataloge išskiriama apie 350 kalendorinių dainų tipų, kuriems priskiriama 4800 variantų tekstų, iš jų apie 2000 užrašyta su melodijomis.
Lietuvių kalendorinės dainos skirstomos į žiemos (advento–Kalėdų, užgavėnių, gavėnios) ir pavasario–vasaros (Velykų, Jurginių, Sekminių, Joninių) švenčių bei apeigų dainas.
Žiemos švenčių dainos
Advento–Kalėdų dainos daugiausia paplitusios Dzūkijoje, sudaro gausiausią kalendorinių dainų dalį. Buvo dainuojamos per vakarones nuo advento pradžios iki Trijų Karalių. Dauguma nebuvo tiesiogiai susijusios su apeigomis. Turinys susiklostė pagal kalendorinius ir vestuvinius papročius. Būdinga jaunimo bendravimo, piršimosi, vestuvinė tematika. Daugiausia vyrauja vaikinų ir merginų susitikimo, ieškojimo, rinkimosi, dovanų siuntimo motyvai. Ištekėjusios moters gyvenimas apdainuojamas išryškinant dramatiškus, konfliktiškus įvykius. Atskirą žanrinę grupę sudaro advento–Kalėdų žaidimų dainos. Nesudėtingų choreografinių arba vaidybinių judesių lydimose dainose dominuoja gaudymo, vijimo, vadavimo, išsipirkimo, apdovanojimo vaizdai. Žaidimų dainose dažna gyvenimo draugo pasirinkimo, piršimosi tema, ryškūs humoristiniai vaikinų ir merginų varžymosi, šaunumo demonstravimo motyvai. Kalėdotojų dainoms būdinga apeiginė, maginė paskirtis. Jos būdavo atliekamos kalėdojant nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Dalis kalėdotojų dainų išsiskiria fantastiniais, mitologiniais įvaizdžiais (pavyzdžiui, ant devyniaragio elnio ragų kala kalviai, iškritus iš medžio trims kibirkštims atsiranda marios, per Kalėdas pražysta rožė, per Petrines užšąla ežerai). Jose simboliais perteikiamas vestuvių turinys. Kitose kalėdotojų dainose tiesiogiai atsispindi kalėdojimo apeigos: apdainuojamas namų lankymas ir jų aukštinimas, dovanų rinkimas, vaišinimasis. Daugeliui advento–Kalėdų dainų būdinga šakotinė dviejų dalių kompozicija – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo epizodai, dažnos žmonių gyvenimo dvinarės paralelės. Advento–Kalėdų dainoms būdingi saviti priedainiai (leliumai, aleliumai rūta, kalėda).
Užgavėnių dainos būdavo dainuojamos važinėjantis arkliais ir tuo siekiant paskatinti linų vešlumą, bet tik keliuose kūriniuose yra šią apeigą atspindinčių realijų (apdainuojama važis, kelias, žirgas). Kitose Užgavėnių dainose vyrauja piršlybų, vestuvių, karo tematika. Gausumu išsiskiria dainos meilės tema apie plaukus vandeniu plukdantį, žiedą skandinantį ar skęstantį bernelį. Užgavėnių dainos gyvavo tik Pietų ir Rytų Lietuvoje, nors Užgavėnės būdavo švenčiamos visoje Lietuvoje. Po Užgavėnių iki Velykų Pietų ir Pietryčių Lietuvoje buvo dainuojamos gavėnios dainos. Šio laikotarpio dainų nėra daug. Jose apdainuojama našlaičių, tėvų namus palikusios dukters dalia, dainuotos ir baladės apie tragiškus atsitikimus, mirtį.
Pavasario–vasaros švenčių dainos
Velykų dainos liaudies tradicijoje vadinamos lalautojų ir sūpuoklinėmis dainomis. Lalautojų dainose, kurias dažniausiai atlikdavo vyrai, atsispindi lalavimo apeigų dalys – kiemų lankymas, šeimininko pasveikinimas, gerovės linkėjimas, dovanų prašymas. Meniškumu, aukštinimo tendencija ir vedybinių aliuzijų gausa išsiskiria merginoms skirtos lalautojų dainos. Idealizuojama mergina ir jos aplinka (darželis, vainikas). Lalautojų dainos gyvavo Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, būdingas jų priedainis – vynelis vyno žaliasai. Savitą Velykų dainų žanrinę grupę sudaro sūpuoklinės dainos, paplitusios Rytų Aukštaitijoje. Jos būdavo atliekamos supantis specialiai tam padarytose sūpuoklėse nuo Velykų iki Sekminių. Tikėta, kad aukščiau išsisupus vešlesni užaugs linai ir javai, todėl sūpuoklinėms dainoms būdingi supimosi, aukščio motyvai, prie kurių jungiami tėviškės ilgesio, išvykimo į karą vaizdai. Besisupančio jaunimo apdainavimai išsiskiria humoristiniu turiniu, žaismingumu. Šių dainų melodijose ryškus supimąsi atitinkantis ritmas.
Jurginių dainomis siekta paskatinti gamtos atbudimą. Jos labai negausios, dainuotos tik rytų ir pietų aukštaičių. Apeigiškumu išsiskiria šv. Jurgiui skirtos dainos, jo prašoma atrakinti žemę ir dangų, išleisti žolę.
Per Sekmines būdavo dainuojamos paruginės dainos; jose atsispindi apeiginio javų lankymo momentai ir sambario papročiai. Paruginėse dainose apdainuojama apynio skynimas, alaus darymas, vaišinimasis, lankomų pasėlių gražumas, ypač išskiriami augalai, pabrėžiamas jų vešlumas. Šie specifiniai vaizdai siejami su meilės, vestuvių, darbo motyvais.
Kalendorinių apeigų tautosakai priskiriamos rytelio sutartinės. Jas giedodavo merginos, per Sekmines pavaduojančios piemenis. Trumpuose kūriniuose atsispindi vainikų pynimo paprotys, minimi įvairūs rytmečio gamtos reiškiniai.
Joninių (arba kupolinės) dainos siejasi su vaistinių augalų rinkimo tradicija. Joninių sutartinėse atsispindi javų lankymo paprotys prieš pjūtį. Joninių dainų nedaug, jos būdingesnės Šiaurės rytų Lietuvai.
P: Sutartinės: daugiabalsės lietuvių liaudies dainos t. 2 Vilnius 1958. L: J. Čiurlionytė Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai Vilnius 1969; V. Misevičienė Darbo dainos: Kalendorinių apeigų dainos Vilnius 1972.
2811