kalendõrius (lot. Calendarium < Calendae – pirmoji mėnesio diena), informacinis leidinys, pateikiantis visų metų dienų sisteminį sąrašą. Dažniausiai būna pažymėtos darbo ir poilsio, valstybinių ir religinių švenčių dienos, pateikiama kitos informacijos (istorinės datos, astronomijos duomenys ir kita), kartais spausdinama skaitinių, reklamos, iliustracijų.
Kalendorių rūšys
Pagal leidimo tipą skirstomi į spausdintinius ir virtualius, pagal medžiagos pateikimo formą – į lakšto arba knygos pavidalo, sieninius, stalinius ir kišeninius, pagal informacijos pobūdį – į universaliuosius ir specialiuosius (profesinius), pagal paskirtį – į mokslinius, mokomuosius, populiariuosius, bažnytinius, politinius, reklaminius, praktinius, vadovo, vardų, darbo, pagal vartotojus – suaugusiųjų, jaunimo, vaikų, moksleivių, pagal lytį – vyrų, moterų, kitus.
Istorija
Seniausias žinomas yra 354 metų romėnų kalendorius. Viduriniais amžiais kalendorius sudarinėjo Bažnyčia (juose skelbė religines šventes ir šventųjų sąrašus), 15–18 a. – mokslininkai, mokslų akademijos, įvairios organizacijos ir kiti. Nuo 19 a. rengia ir leidžia leidyklos, švietėjai, mokslo, politinės ir visuomeninės organizacijos, valstybinės įstaigos.
Kalendoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmieji kalendoriai sukurti 14–17 a.; spėjama, kai kurie buvo mediniai ir metaliniai. Juose kalendoriniai ženklai padaryti runų rašmenimis ir iš smulkių kniedelių – taškų. Pirmieji spausdinti kalendoriai nebuvo atskiri leidiniai, tokių kalendorių įdėta į P. Skorinos spausdintą rusišką Mažąją kelionių knygelę (Malaja podorožnaja knižica 1522), liturgines ir kitas religines knygas. Pirmuosius atskirus spausdintus kalendorius (1606 Viešpaties metų kalendorius / Kalendarz ná rok Páński 1606 ir 1607 Viešpaties metų kalendorius / Kalendarz ná rok Páński 1607) lenkų kalba parengė G. Joanicius, išleido Vilniaus spaustuvininkas J. Karcanas. 18 a. žymiausi buvo J. Poszakowskio ir jo įpėdinių 1736–63 (su pertraukomis) rengtas ir leistas Politinis kalendorius (Kalendarzyk Polityczny) bei P. Paprockio rengtas Vilniaus kalendorius (Kalendarz Wileński 1767–93).
19 amžiaus lietuvių kalendoriai
Pirmąjį Didžiojoje Lietuvoje kalendorių lietuvių kalba Metų skaitlius ūkiniškas ant metų Viešpaties 1846 parengė ir 1846 išleido L. Ivinskis (L. Ivinskis lietuviškus kalendorius leido iki 1864, išskyrus 1853–54). Uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, 1865 ir 1866 kalendoriai išspausdinti kirilika. Spaudos draudimo metais kalendoriai buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje ir nelegaliai gabenami į Didžiąją Lietuvą. Tuo laikotarpiu prasidėjo lietuviškų kalendorių ideologinė, teminė ir rūšinė diferenciacija. Svarbiausi leidiniai: Lietuviškas kalendorius (1879–93), Lietuviškas „Aušros“ kalendorius (1883–85), Lietuvos ūkininkų kalendorius (1886–1900).
L. Ivinskio Kalendoriaus (1860) viršelis
20 amžiaus lietuvių kalendoriai
Panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą kalendorių leidybos centrais tapo Vilnius, Ryga ir Sankt Peterburgas. Svarbiausi 20 a. pradžios leidiniai – pasaulietinis Vilniaus kalendorius (1906–38) ir katalikiškas Žiburio kalendorius (1907–16). L. Ivinskio pirmojo kalendoriaus tiražas buvo 1500, didžiausio kalendoriaus – Dieve padėk! (1913) – 75 000 egzempliorių. Nuo 1918 kalendoriai Lietuvoje buvo leidžiami beveik visuose miestuose, padaugėjo jų rūšių, išsiplėtė tematika. Paplito profesiniai kalendoriai: ūkininkų, kariškių, mokytojų, teisininkų, policininkų, miškininkų ir kiti.
Savaitraščio Vilniaus žodis kalendorius (1938)
Sovietų okupacijos laikotarpiu kalendorių leidyba buvo suvalstybinta, turinys ideologizuotas, svarbesni – Sieninis kalendorius (1946–82), Kolūkiečio kalendorius (1949–85), Moters kalendorius (1963–2002), Šeimos kalendorius (1979–99). Kai kurie jų pakeitę turinį ėjo ir atkūrus nepriklausomybę. Po 1990 imta leisti labai įvairių kalendorių. Vienas populiaresnių yra Valstiečių kalendorius (nuo 1993, 2005 tiražas 12 000 egzempliorių). Lietuvių kalendoriams būdingos periodinio leidinio, praktinio vadovo ir grožinės literatūros almanacho funkcijos.
Pirmasis lietuvių išeivių kalendorius buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistas Kalendorius dėl vygados lietuvniku Ameryke ant meto 1887. Po I pasaulinio karo lietuviškų kalendorių pasirodė Vokietijoje, Anglijoje, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje. Juos dažniausiai rengė periodinių leidinių redakcijos.
3037