Kalimantãnas (Kalimantan), Bornèo, sala Ramiajame vandenyne, tarp Pietų Kinijos jūros, Javos jūros, Sulawesi jūros ir Sulu jūros; didžiausia Malajų salyne. Plotas 736 000 km2. Apie 15,3 mln. gyventojų (2015). Salos vidurinė ir pietinė dalys (550 000 km2) priklauso Indonezijai (Centrinio, Pietų, Rytų ir Šiaurės Kalimantano provincijoms); šiaurinėje dalyje yra Brunėjus ir dvi Malaizijos valstijos (Sabahas ir Sarawakas).
Kalimantanas (Kinabalu nacionalinis parkas)
Makassaro sąsiauris skiria Kalimantaną nuo Sulawesi salos, Karimatos sąsiauris – nuo Sumatros. Krantai daugiausia lėkšti. Įlankos mažos. Paviršius salos vidurinėje ir šiaurinėje dalyje kalnuotas; didžiausias aukštis 4095 m (Kanibalu kalnas Crockerio kalnagūbryje), dažniausias 2000–3000 metrų. Kiti kalnagūbriai: Apo Duato, Müllerio, Schwanerio. Viršūnės plokščios, šlaitai statūs. Priekalniuose – kalvotos lygumos, pakrantėse – pelkėtos žemumos. Klimatas ekvatorinis musoninis. Kritulių apie 2500 mm per metus; kalnų vakariniuose šlaituose apie 4000 mm, rytinėje pakrantėje 1800–1900 mm (šioje salos dalyje būna 2 metų laikai – lietingasis, nuo spalio iki kovo, ir sausasis). Oro temperatūra 22–33 °C. Apie 3/4 salos ploto užima drėgnieji atogrąžų miškai. Daug upių; didžiausios: Rajangas, Kapuasas, Mendawai, Barito, Mahakamas, Sungai.
Pietryčiuose miškai iškirsti, auga krūmynai. Kalnuose, 1500–3600 m aukštyje, – mišrieji miškai (ąžuolai, spygliuočiai, epifitai), aukščiau – subalpiniai krūmynai, žolės. Žemuose pajūrio krantuose – mangrovės. Salos gyvūnija priklauso Indijos–Malajų sričiai. Būdingi: sumatriniai raganosiai (labai reti), bantengai, malajiniai lokiai, dūminiai leopardai, leopardinės katės, Kalimantano katės, orangutanai, gibonai, makakos, langūrai, tupajos; iš paukščių – argai, iš roplių – drakonai skraiduoliai, iš varliagyvių – varlės skraiduolės. Endemai – didnosės beždžionės (nykstančios), kai kurių rūšių tupajos. Indonezijos dalyje – Tanjung Putingo, Tangkilingo, Bukit Bagos‑Bukit Rajos, Kutai, Malaizijos dalyje – Kinabalu nacionalinis parkas (2000 įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą), Mulu kalno nacionalinis parkas (jame parke yra ilgiausias Azijoje karstinis Air Jerniho urvynas ir Lubang Nasib Baguso urvas, kuriame – didžiausia pasaulyje Sarawako grota).
miškai Kinabatanganu upės slėnyje
Ūkis
Sala gana mažai apgyventa. Tankiausiai gyvenama pajūriais, upių slėniuose ir naudingųjų iškasenų gavybos rajonuose. Gaunama nafta, gamtinės dujos, akmens anglys, boksitas, auksas. Nafta perdirbama Balikpapane (Indonezija), Lutonge (Malaizija), Serijoje (Brunėjus), dujos skystinamos Lumute (Brunėjus). Plėtojama medienos apdirbimo, maisto pramonė. Auginama ryžiai, kokosai, kaučiukmedžiai, sagai, maniokai, tabakas, vaismedžiai, daržovės. Žvejyba. Turizmas.
Didžiausi uostai: Balikpapanas, Banjarmasinas (Indonezija), Kuchingas, Miri, Kota Kinabalu (Malaizija), Muara, Kuala Belaitas (Brunėjus). Tarptautiniai oro uostai yra Banjarmasine, Kuchinge, Kota Kinabalu, Bandar Seri Begavane.
Istorija
Seniausi gyventojai – dajakai, vėliau į salą kėlėsi Javos salos gyventojai, malajiečiai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pradėjo plisti indų kultūra. 7–13 a. salos vakarinė dalis priklausė Šrividžajos valstybei, 13 a. pabaigoje–15 a. – Madžapahito imperijai. Nuo 16 a. plito islamas, susikūrė savarankiškų valstybių, žymiausios – Bandžermasinas (pietvakariuose), Brunėjus (šiaurėje), Landakas ir Sukadana (vakaruose). 17 a. į salą pradėjo skverbtis europiečiai. 18 a. pabaigoje salos vidurinėje ir pietinėje dalyje įsigalėjo olandai. 1888 protektoratą dabartinėms Sabaho, Sarawako ir Brunėjaus teritorijoms įvedė Didžioji Britanija. 1891 Didžioji Britanija ir Olandija nustatė valdų Kalimantane sienas.
1941 12–1945 Kalimantanas buvo okupuotas Japonijos. 1945 Brunėjus vėl tapo Didžiosios Britanijos protektoratu, 1959 gavo autonomiją, nuo 1984 – nepriklausoma valstybė. 1946 Sabahas ir Sarawakas (salos šiaurinė dalis) tapo Didžiosios Britanijos kolonijomis, 1963 jos prijungtos prie Malaizijos Federacijos. Nuo 1950, po Apskritojo stalo konferencijos, olandų valdyta salos dalis priklauso Indonezijai.