Kálniškės mšis, Lietuvos partizanų mūšis su NKVD kariuomene 1945 05 16 Kalniškės miške netoli Gudeliškės kaimo Krosnos valsčiuje (kitais duomenimis, Seimeniškių kaimo apylinkėse Simno valsčiuje). Vienas didžiausių Lietuvos partizaninio karo (1944–53) mūšių.
Apie 60–80 partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos (slapyvardis Lakūnas), kovėsi apsupti kelis kartus gausesnio NKVD pasienio kariuomenės 220‑ojo pulko (vadas majoras K. Jacenka). Iki mūšio padidėjus kovotojų skaičiui, Lakūno kuopa buvo suskirstyta į 6 skyrius po 12–20 partizanų, kilusių iš to paties ar gretimų kaimų.
Mūšio išvakarėse Kalniškės miške stovyklaujantiems partizanams gavus pranešimą, kad Simne sutelkta daug NKVD kariškių, J. Neifaltos‑Lakūno kuopos trijų skyrių kovotojai iš stovyklos išėjo saugoti vietinių gyventojų – manyta, jog vyks trėmimai. Dalis partizanų trumpam sugrįžo į namus, ryte juos grįžtančius į stovyklą pamiškėje užklupo NKVD kariškiai. Prasidėjo mūšis didelėje miško teritorijoje; dalis partizanų bandydami pasiekti Kalniškės stovyklą žuvo arba buvo išblaškyti. Į stovyklą grįžo daugiau nei pusė Lakūno kuopos. Prie Krosnos–Lazdijų plento partizanų žvalgams susikovus su NKVD kareiviais paaiškėjo, kad Kalniškės mišką supa didelės priešo pajėgos, prie keliukų išdėstytos pasalos. Partizanai, daugiausia iš Antano Aleškevičiaus‑Ateities ir Kosto Kliučinsko‑Kovo vadovaujamų skyrių, užėmė gynybos pozicijas aukščiausioje miško kalvoje Meškakalnyje ir pasirengė žiedinei gynybai. Jie atrėmė kelias priešo atakas, tačiau pavakariu, baigiantis šaudmenims, partizanams buvo įsakyta trauktis. Pasidaliję į 2 grupes J. Neifaltos‑Lakūno ir jo pavaduotojo – svainio Albino Senkaus‑Vanago vedami kovotojai prasiveržė iš apsupties.
Pagal NKVD ataskaitas, per vakare apie 20 val. prasidėjusią miško šukavimo operaciją žuvo 4–6, buvo sužeisti 2–7 kareiviai (J. Lukšos knygoje Partizanai teigiama, kad buvo nukauta apie 400 kareivių). Partizanų duomenimis ir anot liudininkų, 05 16 susišaudymai prasidėjo nuo pat ryto, pats mūšis – apie 12 val., žuvo 40 Lakūno kuopos partizanų ir jų ryšininkų: skyriaus vadas Aleksandras Padimanskas‑Šarūnas (g. 1916), J. Neifaltos‑Lakūno žmona A. Neifaltienė‑Griškonytė ir kiti. 05 17 persekiojami žuvo dar 5 partizanai, tarp jų skyriaus vadas Jonas Botyrius‑Basanavičius (g. 1916 02 16). Visi jie, išskyrus žuvusį partizanų ryšininką eigulį Vaclovą Kaduškevičių‑Žaltį (netrukus po mūšio artimieji su bendražygiais surado jo kūną miške ir čia palaidojo, vėliau jo vaikai perlaidojo Krosnos kapinėse), buvo nuvežti ir palikti Simno turgaus aikštėje, vėliau užkasti prie Simno ežero. Žinia apie šį mūšį ir partizanų narsą paplito visoje Lietuvoje, apie jį buvo sukurta dainų, legendų.
paminklas Kalniškės mūšio vietoje (skulptorius J. Nevulis, 1991)
Kalniškės mūšio metinių minėjimas mūšio vietoje (2015 05 16)
Užkasimo vietoje rasti Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų palaikai 1989 06 23 palaidoti Simno kapinėse, 1990 05 čia pastatytas antkapinis paminklas, 1991 05 13 mūšio vietoje Kalniškės miške – paminklas žuvusiems partizanams (paminklų autorius Jurgis Nevulis). Netrukus šį paminklą susprogdino SSRS kariuomenės desantininkai, kurie netoliese dalyvavo karinėse pratybose (05 29 paminklas atstatytas).
L: G. Alksninytė‑Karalienė Kalniškės mūšio partizanai / Laisvės kovų archyvas nr. 41 2008; Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos / sud. E. Jankauskienė, D. Kuodytė, R. Trimonienė, D. Žygelis Vilnius 2008; D. Noreika Kalniškės mūšis: laisvės kovų paveikslo detalė / Genocidas ir rezistencija nr. 1 2012; D. Žygelis 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės mūšis / Karys nr. 5 2015.
Kalniškės kautynės
1443