kalýba, metalo apdorojimo technika: dirbinio formavimas karštuoju arba šaltuoju būdu specialiais rankiniais ir mechaniniais įrankiais – kaltais, presais, kūjais, plaktukais, replėmis, žnyplėmis. Šaltas arba įkaitintas metalo (vario, žalvario, bronzos, geležies, plieno) ruošinys gniuždomas, tempiamas, plojamas, lenkiamas, lankstomas, pjaustomas, kalamas, pinamas, virinamas – taip jam suteikiama norima forma. Kalybos dirbiniai gali būti puošiami reljefais, emaliu, inkrustuojami brangakmeniais, raižomi, sidabruojami, auksuojami, ištapomi. Dekorui būdinga geometriniai, augaliniai ir gyvūniniai motyvai. Kalami interjero ir eksterjero daiktai, dekoratyviniai elementai (tvorelės, vartai, grotos, baliustrados, iškabos, langų ir durų apkaustai, rankenos, indai, židinio reikmenys), taikomosios dailės dirbiniai, unikalios skulptūros.
Kalyba – vienas seniausių metalo apdorojimo būdų. Naudota ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte, Mesopotamijoje ir Azijoje, nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų – Europoje, Afrikoje, Amerikoje. Viduramžiais kalyba plačiai taikyta dekoratyviniams ir utilitariniams dirbiniams gaminti; Europoje ir Azijoje formavosi kalybos centrai. Puošnumu ir vingriais ornamentais pasižymėjo 12–13 a. Vokietijos, Prancūzijos kalybos dirbiniai. 15–18 a. – kalybos klestėjimo laikotarpiu – išsiskyrė Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos meistrai; jau nuo viduramžių garsėjo Damasko, Mosulo, Herato, Milano, Venecijos, Toledo, Prahos kalybos meistrai. Kalyba nusmuko 19 a. mechanizavus metalo dirbinių gamybą. Kalyba išliko populiari meninėje kalvystėje, profesionalių dailininkų kūryboje.
L: The History of Silver New York 1987.
2972