kameninės ląstẽlės, nediferencijuotos ląstelės, iš kurių formuojasi įvairūs organizmo audiniai ir organai. Kamieninės ląstelės geba mitoziškai dalytis, todėl jų populiacija nuolat atsinaujina per visą gyvenimą. Organizmo formavimosi pradžioje visos jo ląstelės yra nediferencijuotos, lygiavertės, plastiškos. Zigota, blastomerai, blastocistos embrioblasto ląstelės (embrioninės kamieninės ląstelės) yra daugiagalės (multipotencinės), iš jų vystosi visi gemalo audiniai ir organai. Vėliau ląstelių galimybės siaurėja, jos determinuojamos ir gali vešėti tik tam tikromis kryptimis. Gemaliniai lapeliai formuojasi į tam tikrus audinius. Užsimezgus audiniui ar organui jo kamieninių ląstelių galimybės dar susiaurėja – jos dažniausiai tampa vienagalėmis (unipotencinėmis) ir gali diferencijuotis tik į tam tikrą ląstelę. Po gimimo visi organizmo audiniai ir organai tam tikrose vietose turi kamienines ląsteles, dėl kurių gali atsinaujinti.
žmogaus embrioninės kamieninės ląstelės
Pvz., kaulų čiulpuose yra kraujodaros kamieninės ląstelės, iš kurių pastoviai atsinaujina kraujo forminiai elementai, griaučių ruožuotame raumeniniame audinyje šalia diferencijuotų raumeninių skaidulų yra satelitinėmis vadinamos kamieninės ląstelės, odos epidermio kamieninės ląstelės yra pamatiniame jo sluoksnyje.
neuronai, gauti iš embrioninių kamieninių ląstelių
Esant tam tikroms sąlygoms diferencijuotos ląstelės gali pasukti priešingu keliu – paprastėti, pradėti dalytis, t. y. dediferencijuoti arba pasukti kita diferenciacijos kryptimi, t. y. transdiferencijuoti. Kuo ląstelė mažiau diferencijuota, tuo lengviau, veikiama tam tikrų veiksnių, gali virsti bet kurio audinio ar organo ląstele. Pvz., sukūrus specialias sąlygas, kraujodaros kamieninės ląstelės gali diferencijuotis į nervines, raumenines, kepenų ir kitas ląsteles. Dėl šių savybių kamieninės ląstelės pradėtos naudoti grožio pramonėje ir medicinoje. Dažniausiai naudojamos suaugusio organizmo iš kaulų čiulpų, epidermio, riebalinio, raumeninio audinio ir kitos kamieninės ląstelės. Eksperimentiniams, klinikiniams tyrimams ir gydymo tikslams geriausiai tinka embrioninės kamieninės ląstelės, nes jos pačios plastiškiausios, tačiau dėl etinių problemų jų naudojimas labai apribotas.
Kamienines ląsteles 1960 atrado Kanados mokslininkai E. A. McCullochas (1926–2011) ir J. E. Tillis (g. 1931).
2064