kapituliacija

kapituliãcija (lot. capitulo – susitariu tam tikrais punktais), sutartis, nustatanti privilegijuotą užsieniečių padėtį vietos gyventojų atžvilgiu. Iš pradžių kapituliacija buvo vadinama lengvata (pvz., Bizantijoje – Italijos miestų, Osmanų imperijoje – Genujos, Venecijos, nuo 16 amžiaus – Prancūzijos piliečiams), vėliau kapituliacija tapo privilegija (pvz., silpstant Osmanų imperijai nuo 17 amžiaus pabaigos kapituliaciją šioje šalyje gavo visų Europos valstybių piliečiai) užsieniečiams. Kapituliaciją skirdavo ir panaikindavo vyriausybė, kapituliacijos turinys priklausė nuo susitariančių valstybių jėgų santykio. Kapituliacija dažniausiai numatė visišką užsieniečių imunitetą vietinės jurisdikcijos atžvilgiu, jų teisę turėti savivaldą ir konsulinę jurisdikciją, prekybos, jūreivystės lengvatų, būti visai ar iš dalies atleistiems nuo mokesčių ir rinkliavų. Vėliausiai kapituliacinis režimas likviduotas Turkijoje (1923), Irane (1928), Egipte (1949), Kinijoje (1949).