karakitãjai, karakidãniai, kidanių atšaka, kuri 1125 dėl džurdžėnų antpuolių žlugus Liao dinastijai persikėlė į Vidurinę Aziją. Manoma, kad migravo dviem grupėmis, pietų (per Kašgarą) ir šiaurės. Pastaroji, vadovaujama Jelu Dašio, pasinaudojo Karachanidų ir karlukų susidūrimu ir užėmė svarbiausią Septynupio miestą Balasaguną (tapo karakitajų valstybės sostine), vėliau visą Tian Šanio regioną kartu su Kašgarija. 1141 karakitajai įveikė Seldžiukus ir Karachanidus. Užvaldytose teritorijose (išskyrus Balasaguną) karakitajai paliko vietines dinastijas, tik primetė joms aukščiausiąją politinę valdžią ir naują mokesčių sistemą (Kinijos pavyzdžiu). 13 a. pradžioje dalis jų vasalų tapo nepriklausomi (pvz., Chorezmas) arba pateko į Čingischano valdžią (karlukai, uigūrai). 1211 paskutinis karakitajų gurchanas (valdovas) buvo nuverstas ir paimtas į nelaisvę najmanų, 1218 karakitajų valstybę užėmė mongolai. Su jais, artimais kalba ir religija (budizmas ir nestorianizmas), vėliau karakitajai tikriausiai sumišo.
2271