Karaliaučiaus istorija

Karaliáučiaus istòrija. Karaliaučiaus miesto pradžia – Vokiečių ordino Karaliaučiaus pilis, 1255 pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje, sugriovus jų pilaitę. Gyvenvietė pavadinta Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro (su Ordinu užkariavo Sembą) garbei Kunigsberg, vėliau – Königsberg (Karaliaus kalnas). Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius nuo 16 a. vartota Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijoje. 1262 01 Karaliaučių puolė Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai, per Karaliaučiaus apgultį buvo šturmuojama Karaliaučiaus pilis ir sunaikintas besikuriantis miestas.

15 a. sandėliai Priegliaus krantinėje (apie 1930 nuotrauka)

Vėliau kūrėsi 3 savarankiškos gyvenvietės, kurios gavo Kulmo miesto teises: tarp pilies ir Priegliaus Senamiestis (vokiečių k. Altstadt; 1286), į rytus nuo pilies Lyvenikė (Löbenicht; 1300), arba Naujamiestis (Neustadt), ir Priegliaus upės saloje Knypava (Kneipuva, vokiškai Kneiphof; 1327). 1340 šie miestai (vadinti bendru Königsbergo vardu) tapo Hanzos sąjungos nariais ir tik 1724 sujungti į vieną Karaliaučiaus miestą. Nuo jo į rytus pro Sakaimio (vokiečių k. Sackheim) priemiestį ėjo vadinamasis Lietuvos kelias, į šiaurės rytus – vadinamasis Kuršių kelias, į šiaurės vakarus pro Trakaimį (vokiškai Trakkaim, Tragkeim; šios prūsų gyvenvietės vėliau tapo miesto dalimi) – vadinamasis Gintaro kelias.

Vokiečių ordino laikais Karaliaučius, esantis prie strategiškai svarbių vandens ir sausumos kelių, buvo Ordino puolimų į baltų, pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemes vienas svarbiausių punktų. Nuo 13 a. antros pusės čia buvo Karaliaučiaus komtūro, nuo 1309 – Ordino didžiojo maršalo, nuo 1457 (iš Marienburgo į Karaliaučių perkėlus Ordino sostinę) – didžiojo magistro būstinė. 1263 pastatyta Steindammo, 1288 ar 1294 – Judyčių (vokiškai Juditten) katalikų bažnyčios (1528 pastatyta nauja bažnyčia), 14 a. – Senamiesčio ir Knypavos (1374) rotušės. 1333 katalikų bažnyčiai (pastatyta apie 1302) Knypavoje suteiktas katedros (didysis pastatas baigtas statyti 1380) statusas. Joje palaidoti kai kurie Vokiečių ordino didieji magistrai, maršalai, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila; prie katedros yra I. Kanto kapas.

Kunigaikščio Albrechto iniciatyva prie katedros 1544 įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Po Melno taikos (1422) Karaliaučiaus uostas tapo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybai su Prūsija ir Vakarais (ypač javais, miško medžiaga); per Karaliaučių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę gabenta druska, prieskoniai, metalo dirbiniai, vynas, karaliaučinis alus ir kitos prekės. Mieste veikė gintaro manufaktūra. Nuo 16 a. pabaigos uostas, naudodamasis Prūsijos valdovo privilegijomis, perėmė didelę dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos, konkuravo su Dancigu, nustelbė Klaipėdą.

Ilgoji gatvė (apie 1940 nuotrauka)

1525–1701 Karaliaučius buvo Prūsijos kunigaikščio rezidencija, iki 1660 – Prūsijos kunigaikštystės sostinė (perkelta į Berlyną). Karaliaučius – reformacijos Prūsijoje vienas svarbiausių centrų, daręs stiprų (bet trumpalaikį) poveikį reformacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Per 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karą (Karaliaučiaus uostą 1626–35 valdė švedai) ir po jo, 1626–36 miestas pagal lietuvių architekto T. Spynausko ir kitų projektą buvo apjuostas žiediniu gynybiniu pylimu su bastionais (įrengta 26); pylimo rytinių ir šiaurės rytinių bastionų sistema vadinama Lietuvių pylimu (vokiečių k. Litthauer Wall), jo svarbiausias įtvirtinimas buvo Kronprinco tvirtovė. Mieste ilgainiui įrengta Pilies (1256) ir Aukštutinis (1270) tvenkiniai (ežerai), kanalų. 1657, per 1655–60 Šiaurės karą, miesto vakariniame pakraštyje pastatyta Friedrichsburgo citadelė. 16–18 a. pastatyta naujų bažnyčių, Frydricho kolegija (įkurta 1698).

18 a. Karaliaučius buvo Baltijos jūros rytinės pakrantės didžiausias miestas, vadintas gražiausiu Prūsijos karalystėje. 1701 ir 1861 jame karūnuoti Prūsijos karaliai. 1724–1818 Karaliaučius – Rytų Prūsijos departamento, 1818–1945 – Karaliaučiaus apygardos centras. Per Septynerių metų karą (1757–63) miestą buvo okupavusi Rusijos, per Prancūzijos–Rusijos karą (1807–12) – Napoleono I kariuomenė (prancūzmetis Mažojoje Lietuvoje).

Nuo 1818 Karaliaučius buvo Rytų Prūsijos provincijos (Rytų Prūsija) sostinė; čia rezidavo provincijos oberprezidentas. 1843–64 miestas apjuostas 12 galingų fortų žiedu – įrengta naujų bastionų, ravelinų (vadinamasis Antrasis pylimas); iki 19 a. pabaigos aplink miestą laukuose buvo įrengta dar 15 modernių fortų (vadinamasis Apjuosiantis fortas). Lietuvių pylime, kaip ir miesto kitose vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (vokiečių k. Königstor; 1765), Sakaimio (1848) ir Rosse’s sodo (Rossgärter; pavadinimas iš buvusios gyvenvietės Rosse, Roße). 1813 ant vakarinio pylimo astronomas F. W. Besselis įkūrė observatoriją.

19 a. antroje pusėje Karaliaučius labai išsiplėtė. Čia telkėsi ir Rytų Prūsijos centrinės įstaigos. Pastatyta: universiteto naujieji rūmai (1862), vyriausybiniai rūmai (1880) ir kita, žemės ūkio mašinų, vagonų (1830), lokomotyvų, chemijos, 28 medžio apdirbimo įmonės, laivų statyklos, 2 celiuliozės ir popieriaus, tekstilės, baldų, laikrodžių ir kiti fabrikai; išplėtota maisto pramonė. Vokietijos imperijoje miestas garsėjo tiltų, geležinkelių, pramonės įmonių statybos bendrovėmis, gintaro apdirbimu ir jo prekyba. Veikė žvejų, prekybos ir jūrų (karinis) uostai. Mieste stovėjo didelė karinė įgula, buvo Prūsijos karinio laivyno vadavietė. 19 a. ėjo 11 laikraščių.

20 a. pirmoje pusėje Karaliaučius tapo didmiesčiu. Miesto pakraščiuose pastatyta gyvenamųjų namų rajonų. 1926 įrengta ketvirtoji geležinkelio stotis (viena didžiausių ir moderniausių Vokietijoje), prie jos – didžiulė halė, kurioje vyko vadinamųjų Vokiškųjų rytų mugės. Veikė oro uostas (nuo 1919), mieste važinėjo autobusai ir tramvajai (nuo 1895). Įsteigta Vokietijos imperijos valstybinių įstaigų. Veikė universitetas, meno (įkurta 1841), žemės ūkio, veterinarijos akademijos, keliolika aukštesniųjų mokyklų, operos ir dramos teatrai (įkurti 1755), Rytų Prūsijos ir Karaliaučiaus konservatorija, Krašto kultūros rūmai, miesto istorijos (įkurtas 1927), gintaro (įkurtas 1899; universiteto Geologijos instituto patalpose) ir kiti muziejai, valstybės (įsteigtas 15 a.) ir miesto (įsteigtas 1724) archyvai, botanikos (įkurtas 1809) ir zoologijos (įkurtas 1896) sodai, Karaliaučiaus mokslininkų, Goethe’s, Kanto ir kitos draugijos. Ėjo 5 laikraščiai (1939 – tik 3).

Karaliaučiaus protestantai turėjo 22, katalikai – 2 parapijas. Iki Antrojo pasaulinio karo mieste veikė 24 evangelikų liuteronų ir 4 katalikų bažnyčios. Tuoj po karo nepažeistų, nesugriautų liko atitinkamai 13 ir 4 bažnyčios (iki 20 a. pabaigos naudotos ne kaip maldos namai, 20 a. pabaigoje kai kurios paverstos cerkvėmis). Iki 21 a. išliko 6 evangelikų liuteronų ir 3 katalikų bažnyčios (likusios nugriautos).

Mieste 1500 buvo apie 10 000, 1550 – apie 15 000, 1700 – apie 40 000, 1780 – apie 54 000, 1862 – 94 600, 1875 – 122 860, 1910 – 249 570, 1925 – 286 670, 1933 – 315 800, 1939 – 394 000, 1945 04 pradžioje (iki SSRS kariuomenės šturmo) – apie 150 000 (turbūt su kariškiais; vokiški duomenys), 1945 04 pabaigoje (po šturmo, tik civilių; sovietiniai duomenys) – daugiau kaip 25 000 gyventojų.

1941–45, vykstant SSRS–nacių Vokietijos karui, Karaliaučius kaip tvirtovė buvo dar labiau įtvirtintas, įrengta požeminė elektrinė stotis, gamyklų, iškasta požeminių tunelių, kitų komunikacijų. 1944 08 pabaigoje ir rugsėjo pradžioje miestą bombardavo Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų karinė aviacija, jis nukentėjo per SSRS kariuomenės 3 mėn. apgultį ir per 1945 04 puolimą (miesto centre sugriauta apie 70 % pastatų).

SSRS valdymo metais naikinant istorinį kultūrinį paveldą ir Karaliaučiaus vietoje statant naują sovietinį miestą, buvo sugriautas europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestis, Knypava, Lyvenikė bei gretimi rajonai; SSRS vadovybės nurodymu 1967–68 išsprogdintos Karaliaučiaus pilies sienos ir kita. Puošniais istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti standartiniai gyvenamieji namai, paminklai V. Leninui, M. Kalininui, sovietiniams kariams ir kiti. M. Kalinino garbei Karaliaučius pavadintas Kaliningradu, tapo 1946 sudarytos Kaliningrado srities centru.

L: C. Krollmann Die Entstehung der Stadt Königsberg Königsberg 1939; J. Jasiński Historia Królewca: Szkice z XIII–XX stuleca Olsztyn 1994; F. Gause Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preußen 3 Bde. Köln 31996.

415

2618

-Karaliaučius

Karaliaučius

Karaliaučiaus architektūra

Karaliaučiaus lietuviai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką