karbonãrai (it. carbonari – anglininkai), 19 a. pradžios Italijos slaptos revoliucinės organizacijos – Karbonarų draugijos – nariai. Pirmosios karbonarų organizacijos susikūrė Neapolio karalystėje valdant Napoleono I karvedžiui J. Muratui. Karbonarai turėjo sekėjų Prancūzijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, bet jų svarbiausi centrai išliko Italijos pietuose ir Popiežiaus srityje. Karbonarų draugijos nariai daugiausia buvo kilę iš vidurinių ir aukštesniųjų visuomenės sluoksnių. Masonų pavyzdžiu buvo susitelkę į ložes, kurios turėjo savo hierarchiją ir buvo dviejų tipų: civilių ir ginkluotų narių. Bendros programos karbonarai neturėjo, bet visi siekė ginkluotu sukilimu suvienyti Italiją. Sukilimui būtų vadovavę universitetų studentai ir intelektualai. Vėliau numatyta įvesti konstitucinę santvarką (daugelis buvo už monarchiją, kiti už respubliką). 1820 karbonarai sukilo Neapolyje, Ispanijoje ir Portugalijoje, 1821 Pjemonte, 1830 Popiežiaus srityje – Romanijoje ir Parmoje. Prancūzijos karbonarai dalyvavo 1830 revoliucijoje, bet vėliau dauguma jų rėmė Liudviko Pilypo valdžią (1830–48). Nesėkmingi sukilimai parodė, kad iškeltų tikslų negalima pasiekti remiantis vien revoliuciniu idealizmu, reikia pasitelkti ir realiosios politikos metodus. 1831 vienas buvusių karbonarų – G. Mazzini – įkūrė slaptą Jaunosios Italijos draugiją; daugelis karbonarų buvo įtraukti į jos veiklą. Draugija plėtojo savo ideologiją, vykdė plačią propagandinę veiklą, karbonarų judėjimas pamažu sunyko. Jis darė įtaką 1830–31 Lenkijos ir Lietuvos sukilėliams.
2271