karcinològija (gr. karkinos – vėžys + logas), zoologijos šaka, tirianti vėžiagyvius. Karcinologijos rašytinių duomenų randama jau Aristotelio ir viduramžių raštuose. Sisteminį pavidalą jie įgavo C. von Linné (Švedija), įvedusio binarinę nomenklatūrą, pastangomis. Taikydamas morfologinį metodą vėžiagyvių moksl. pažinimą 18 a. pab. pradėjo J. C. Fabricius (Danija). 19 a. pradžioje svarbų indėlį įnešė P. A. Latreille’is (Prancūzija) ir W. E. Leachas (Didžioji Britanija). Ženklų postūmį vėžiagyvių biologijos tyrimams padarė Ch. R. Darwinas (Didžioji Britanija). 19 a. pabaigoje ir 20 a. vėžiagyvius tyrė J. D. Dana (Jungtinės Amerikos Valstijos), W. de Haanas (Olandija), H. N. Krøyeris, O. F. Mülleris (abu Danija). Svarbių darbų atliko K. F. W. Clausas (Vokietija), F. A. Dohrnas (Vokietija), E. R. Lankasteris ir T. H. Huxley (abu Didžioji Britanija), G. O. Sarsas (Norvegija). 21 a. pradžioje tyrimus plėtoja E. L. Bousfieldas (Kanada), G. A. Boxshallas (Didžioji Britanija), F. R. Schramas ir C. B. Boyko (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), S. T. Ahyongas (Australija), K. Jazdzewskis (Lenkija).
Pirmieji duomenys apie Lietuvos vėžiagyvius randami 16 a. Prūsijos metraščiuose; rašoma, kad Vištyčio ežere gausu vėžių. Apie vėžių gausumą Neryje ir kituose vandens telkiniuose 19 a. rašė K. Tiškevičius. Sistemingi vežiagyvių tyrimai pradėti 20 amžiuje. Gėlųjų vandenų planktono vėžiagyvius tyrė J. Bowkiewiczius, A. Lityńskis, M. Wierzbicka, S. Jankauskas, T. Kiselytė, O. Nainaitė, S. Mažeikaitė, O. Pečiulienė, Kuršių marių – L. Szidatas, V. Klimašauskienė. Aukštesniuosius vėžiagyvius, šoniplaukas ir mizides tyrė A. Grigelis, A. Bubinas, A. Razinkovas. I. Gasiūnas introdukavo ir aklimatizavo limanų vėžiagyvius. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vėžius tyrė ir aprašė T. Ivanauskas, B. P. Šivickis, S. Mastauskis, J. Elisonas, vertingą darbą apie vėžių išteklius vandenyse ir jų nykimo priežastis paskelbė P. Šiurnaitė-Graužinienė. Sovietų okupacijos metais J. Cukerzis tyrė plačiažnyplio vėžio biologiją, veisimą, dirbtinį auginimą, amerikinių žymėtųjų vėžių aklimatizavimą, J. Šeštokas – vėžių gausumą, jų elgesį bei populiacijos struktūrą. Vėžius tyrė A. Mažylis, E. Tamkevičienė, G. Mackevičienė, J. Dorošenko, L. Mickėnienė, A. Burba. 21 a. tyrimai tęsiami Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute (K. Arbačiauskas, A. Audzijonytė, S. Gumuliauskaitė, G. Vaitonis) ir Klaipėdos universitete Jūros mokslų ir technologijų centre (R. Z. Gasiūnaitė, J. Lesutienė).
1548