kardas (17 a.; Metropolitano meno muziejus)
kárdas, kertamasis ir duriamasis ginklas lenkta geležte. Nešiojamas makštyje. Kardą sudaro plieninė lenkta geležtė su ašmenimis išgaubtojoje pusėje ir aštriu galu bei kotu su kryžma (Rytų kardas) arba su lankeliais ir skydeliais (Europos kardas, nuo 18 a.), saugančiais ranką nuo kirčių. Skiriamas persiškasis (geležtė siaura, lengva, siaurėja į smaigalį) ir turkiškasis (geležtė ties smaigaliu platesnė) kardas. Pirmieji kardai atsirado 8 a. Rytų Europoje ir Vidurio Azijoje. Buvo gaminami iš Damasko plieno. 14 a. paplito Persijoje, Turkijoje, Vakarų Europoje. 15 a. pakeitė kalaviją. 16 a. pabaigoje lietuvių, rusų, lenkų kavalerija buvo ginkluota kardais.
Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kardai pateko iš Indijos ir Persijos (pirktiniai) ir iš mongolų-totorių (13–14 a. kaip karo grobis). Lietuvos kariuomenėje iki II pasaulinio karo kardais buvo ginkluojami karininkai, raitininkai ir artileristai.
645