kãro tarnýbos vengmas, baudžiamojoje teisėje – nusikaltimas, kuriuo tiesiogiai kėsinamasi į krašto apsaugos tarnybos atlikimo tvarką. Atsakomybė už karo tarnybos vengimą nustatyta daugelyje valstybių. Pvz., Estijoje, Gruzijoje, Kazachijoje, Kirgizijoje, Uzbekijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė, jei vengdamas karo tarnybos asmuo sužaloja save, suklastoja dokumentus, simuliuoja ligą ar naudoja kitokią apgaulę. Bulgarijoje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už asmens, siekiančio išvengti karo tarnybos, paslėpimą, sužalojimą. Kinijoje baudžiamoji atsakomybė atsiranda, jei susižalojama siekiant išvengti karo tarnybos karo metu. Šveicarijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, viešai raginančiam vengti karo tarnybos.
Lietuvoje galiojusiame Rusijos imperijos Baudžiamajame statute (1903) buvo įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už karo tarnybos vengimą. Nusikaltimu laikyta tyčinis savęs sužalojimas, prašymas kito asmens jį sužaloti, apgaulė norint gauti įstatymo numatomų lengvatų, kurios jam nepriklauso, išvykimas iš valstybės ar negrįžimas į ją siekiant išvengti karo tarnybos.
Sovietinės okupacijos metais už karo tarnybos vengimą Baudžiamajame kodekse buvo nustatytos griežtos bausmės (pvz., už tyčinį savęs sužalojimą, ligos simuliavimą, dokumentų suklastojimą ar kitokią apgaulę siekiant išvengti karo tarnybos karo metu grėsė mirties bausmė arba laisvės atėmimas nuo 5 iki 10 metų).
Pagal 2000 Lietuvos baudžiamąjį kodeksą (įsigaliojo 2003), karys traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei vengdamas atlikti tikrąją karo tarnybą sutrikdo savo sveikatą, simuliuoja ligą, suklastoja dokumentus ar pasinaudoja kitokia apgaule, jei jis imasi tokios veikos karo padėties sąlygomis ar vykdydamas kovos užduotį arba jeigu dėl tos veikos kyla sunkių padarinių.
1431