Imperatorius Karolis Didysis (aliejus, 1511 ar 1513, dailininkas A. Düreris, Vokietijos nacionalinis muziejus Niurnberge)

Kãrolis Didỹsis (lot. Carolus Magnus, vok. Karl der Grosse, angl., pranc. Charlemagne) apie 742 04 02 814 01 28Aachen, frankų (768–814), langobardų (774–814) karalius ir imperatorius (800–814). Frankų karaliaus Pipino Trumpojo vyriausiasis sūnus, Liudviko I Pamaldžiojo tėvas.

Valdžią paveldėjo kartu su jaunesniuoju broliu Karlomanu, nes Pipinas valstybę padalijo į dvi nevienodas dalis: Karolis gavo dalį Akvitanijos, Gaskonę (išskyrus Tulūzą), dalį Neustrijos, dalį Austrazijos, Tiuringiją, jam kaip vasalai turėjo paklusti Bavarijos ir Karintijos valdovai. Karlomanas paveldėjo didesnę ir kompaktiškesnę teritoriją: Austrazijos rytinę dalį, dalį Akvitanijos, Tulūzą, beveik visą Provansą, didesnę dalį Neustrijos, Švabijos, Burgundiją, Alemaniją. Pirmaisiais brolių valdymo metais didelę politinę įtaką turėjo jų motina karalienė Bertrada, atstovavusi prolangobardiškai politinei linijai. Dėl motinos įtakos Karolis 770 vedė langobardų karaliaus Deziderijaus dukrą, bet greit išsiskyrė (vėliau vedė dar tris kartus). 769 numalšino Akvitanijos sukilimą. 771 Karlomanas mirė, daugelis jo pavaldinių iš karto prisiekė ne karalienei našlei ir jos sūnums, bet Karoliui Didžiajam. Frankų karalystė vėl buvo suvienyta.

Imperatorius Karolis Didysis (aliejus, 1511 ar 1513, dailininkas A. Düreris, Vokietijos nacionalinis muziejus Niurnberge)

Imperatorius Karolis Didysis (Ulricho Füetrerio Bavarijos kronikos, 1478, iliuminacija, Saksonijos žemės ir universiteto biblioteka Dresdene)

Karolio Didžiojo autografas

Karoliui Didžiajam priešinęsi Karlomano vasalai ir našlė Gergarda pasislėpė Deziderijaus dvare Paduvoje. Deziderijus siekė, kad popiežius karūnuotų vieną Karlomano vaikų frankų karaliumi. Kilo karas su langobardais. Popiežiaus Hadrijono I prašymu 772 Karolio Didžiojo kariuomenė įsiveržė į Italiją, 774 Deziderijus buvo nuverstas, Karolis Didysis pasiskelbė frankų ir langobardų karaliumi. 774 vasarą dalį langobardų žemių perleido Apaštalų Sostui (tuomet faktiškai buvo įkurta Popiežiaus valstybė). Sutvarkęs reikalus Italijoje Karolis Didysis tęsė dar 772 pradėtą karą su pagonimis saksais (truko iki 804; žymiausi žygiai 772, 775, 776, 779, 782–783, 784–785, 796, 797–798 ir 804). 775–777 saksai buvo apkrikštyti. 797 ir 798 keli tūkstančiai jų didikų ištremta į kitas Frankų valstybės vietas. Viena tramdymo priemonių buvo bažnytinių institucijų (vyskupijų, vienuolynų ir parapijų) steigimas. 778 Karolis Didysis įsikišo į musulmonų tarpusavio kovą Ispanijoje, bet neįstengė užimti Saragosos.

788 panaikino paskutinę germanų valstybę už Reino – Bavarijos karalystę. 791–796 nukariavo avarų valstybę dabartinių Aukštutinės Austrijos ir Vengrijos teritorijoje. Savarankiškumą faktiškai prarado ir kitos avarų bei slavų valstybėlės palei Dunojų (paskutinį kartą avarai istorijoje buvo paminėti 822). Gerokai praplėtęs paveldėtą valstybę Karolis Didysis siekė imperatoriaus titulo; tam pritarė Romos popiežiai, formaliai vis dar paklūstantys Bizantijos imperijai. 800 per Kalėdas Romos šv. Petro bazilikoje popiežius Leonas III Karolį Didįjį karūnavo Romos imperatoriumi. 812 Bizantijos imperatorius Mykolas I Rangabėjus pripažino jį imperatoriumi (bet ne Romos). Po 800 Karolio Didžiojo imperija nebesiplėtė. Karolio Didžiojo įkurta valstybė neturėjo sostinės (labiausiai pamėgta jo rezidencija buvo Aachenas), imperija buvo suskirstyta į grafystes (apie 350), jas valdė imperatoriaus skirti pareigūnai (missi dominici), tiesiogiai jam atsakingi. Centrinė vadžia telkėsi valdovo dvare, kur gyveno Karolio Didžiojo sukviesta to meto šviesuomenė.

Karolio Didžiojo relikvijorius (sidabras, auksavimas, apie 1350, Reino-Maso krašto auksakalių dirbtuvė, Aacheno katedros lobynas)

Karolio Didžiojo sostas (marmuras, 8 a. pabaiga, Aacheno katedra)

Svarbiausi administracinio centro (palatium) pareigūnai buvo arkikapelionas arba kancleris, karališkojo dvaro prižiūrėtojas pfalzgrafas, kamerarijus ir senešalas. Jie nebuvo valstybės taryba, imperatorius visus pareigūnus (kartu su tuo metu dvare buvusiais didikais) sušaukdavo kada panorėjęs ar ypatingomis progomis, kartais apsiribodavo vienu kitu patarėju. Valstybė buvo valdoma valdovo dekretais – kapituliarijomis. Karolio Didžiojo suburtas valdovo dvaras buvo ir kultūros skleidimo židinys, su imperijoje veikusiais vienuolynais daug prisidėjo prie dvasinio ir literatūrinio judėjimo, vadinamo Karolingų renesansu. Karolis Didysis ne tik šaukdavo ir pirmininkaudavo bažnytiniams sinodams, bet kišosi ir į Bažnyčios doktrinos klausimus (pavyzdžiui, per 794–809 ginčą dėl Filioque). Jis manė privaląs valdyti ir ginti Bažnyčią, o popiežiaus pareiga – už ją melstis. Nors Karolio Didžiojo sukurta imperija nebuvo ilgaamžė (843 jo vaikaičių Verdeno sutartimi ji padalyta į tris dalis), bet jo gyvenimas ir valdymas buvo pavyzdys daugeliui vėlesnių karalių; tai padėjo plisti germanų, romėnų, krikščionių kultūroms, jos tapo Europos civilizacijos pamatais.

Karolio Didžiojo statula (bronza, 1620 skulptūros kopija, Karlsbrunnen fontanas prieš Aacheno rotušę)

Einhard Karolio Didžiojo gyvenimas Vilnius 2005; M. Becher Charlemagne London 2003; J. Favier Charlemagne Paris 1999.

604

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką