Kartãgina (lot. Carthago), 9 a. pr. Kr.–146 pr. Kr. miestas‑valstybė, vėliau (iki 698) Romos ir Bizantijos miestas Šiaurės Afrikoje, prie Tunislo įlankos.

Įkūrimas ir plėtra

Finikiečių jūreiviai ir pirkliai iš Tyro (Suras) įkūrė prekybos punktą, kuris pamažu virto miestu (finikiečių kalba Kartagina reiškia Naujas miestas). Pasak legendos, Kartagina buvo įkurta 814 pr. Kr. Tyro karalienės Elizos – vyrą Ašerbą nužudė jos brolis Pigmalionas ir ji buvo priversta bėgti iš Tyro. Kartaginos įkūrimas sutapo su finikiečių karine ir prekybos ekspansija Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, ypač Sicilijos saloje (tuo metu čia buvo įkurta Motija, Selinuntas, Panormas).

Iki 6 a. pr. Kr. Kartagina plėtėsi. 6 a. pr. Kr. Asirijai ir Persijai ne kartą sugriovus Tyrą ir kitus Finikijos miestus, jos tarptautinė reikšmė pradėjo didėti. Prie Kartaginos šliejosi Tyro kolonijos, esančios Viduržemio jūros vakarinėje dalyje. 654 pr. Kr. Kartagina įkūrė Ebūzos koloniją Balearų salose. Per karus su berberais ir numidais kartaginiečiai užėmė žemes Afrikos vakarinėje dalyje palei visą Viduržemio jūrą. Jose buvo sparčiai plėtojama žemės ūkis. Labiausiai pagarsėjo kartaginiečiai prekybininkai. Dėl palankios geografinės padėties Kartagina tapo Viduržemio jūros šalių prekybos tarpininke. 5 a pr. Kr. kartaginiečių keliautojų ir prekiautojų ekspedicijos Vakarų Afrikoje pasiekė Senegalo upės žiotis ir Gvinėjos įlanką, Šiaurės vakarų Europoje – Bretanę ir galbūt Airiją. Kartaginiečiai prekiavo Sicilijos geležimi ir sidabru, Afrikos auksu, dramblio kaulu, laukiniais gyvūnais, juodaodžiais vergais, vynu, grūdais, aliejumi, amatininkų gaminiais. 5 a. pr. Kr. Kartagina buvo apjuosta gynybine siena su bokštais, jos ilgis siekė 32 km, aukštis – 17 m, plotis – iki 10 metrų. Mieste ant kalvos buvo pastatyta tvirtovė.

Iš pradžių Kartagina buvo primityvi monarchija. 6 a. pr. Kr. ji tapo oligarchine respublika su tarpusavyje dėl valdžios kovojančiomis aristokratų grupėmis. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seniūnų tarybai (5 a. pr. Kr. jos narių nuo 100 padaugėjo iki 300) ir nuolat veikiančiai Dešimties tarybai (nuo 5 a. vidurio Trisdešimties tarybai), kurią sudarė iš Seniūnų tarybos renkami nariai. Aukščiausia vykdomoji valdžia priklausė Seniūnų tarybos renkamiems 2 magistratams – sufetams, kurie 1 metus valdė kartu. Teoriškai kiekvienas laisvas Kartaginos žmogus galėjo būti renkamas Seniūnų tarybos nariu. Faktiškai reali valdžia Kartaginoje priklausė kelioms kilmingiausioms ir turtingiausioms šeimoms. Žymiausia jų buvo Magonidai, kurie 535–450 pr. Kr. faktiškai Kartaginą valdė. Jos visuomenę sudarė pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, vergai. Didelę įtaką darė žyniai, saugantys finikiečių kultūros tradicijas (Kartagina išlaikė finikiečių raštą, religiją, kalendorių, matų sistemą).

Prekybos keliams apsaugoti kartaginiečiai turėjo kariuomenę, dalis karių buvo samdoma. Be to, buvo telkiami daliniai iš pajungtų genčių, ypač iš numidų ir libių. Kartaginos karo vadai buvo renkami piliečių susirinkimo.

Kartaginiečiai garbino daugybę dievų, žymiausias – miesto globėjas Melkartas.

Apie 534 kartaginiečiai su etruskais prie Alalijos (Korsikos sala) sumušė graikus fokajiečius. Apie 500 pr. Kr. jie sunaikino Tarteso miestą-valstybę Pietų Ispanijoje. 3 a. pr. Kr. pradžioje beveik po šimto metų karo su Sirakūzais užvaldė Siciliją (be Sirakūzų ir jam pavaldžių Sicilijos pietryčių). 3 a. pr. Kr. pradžioje Kartagina, be Sicilijos, valdė Šiaurės Afrikos vakarų pakrantę, Ispanijos pietų pakrantę, Viduržemio jūros vakarinės dalies salas.

Kartagina ir jos valdos

Pūnų karai ir Kartaginos sugriovimas (264–146 pr. Kr.)

Iki 265 pr. Kr. Roma baigė užkariauti visą Pietų Italiją. Prasidėjo Romos ir Kartaginos varžybos dėl įsigalėjimo Sicilijoje ir kitose Viduržemio jūros vakarinės dalies salose, jos virto Pūnų karais (pūnais romėnai vadino Kartaginos gyventojus). Pirmąjį pūnų karą (264–241) Kartagina pralaimėjo, neteko Sicilijos ir Liparų salų, sumokėjo romėnams kontribuciją. Šis karas Kartaginoje sukėlė finansų krizę ir samdinių bei berberų, negavusių žadėtos algos, sukilimą. 240–237 sukilimą Hamilkaras Barka ir Hanonas numalšino, bet Roma, pasinaudojusi šiais neramumais, privertė Kartagina atiduoti jai Sardiniją ir Korsiką (238).

3 a. pr. Kr. 4 dešimtmetyje valdžią Kartaginoje perėmė Hamilkaro Barkos grupė, kuri rėmėsi amatininkais ir jūreiviais. 237–219 kartaginiečiai užkariavo žemių Ispanijoje iki Hibero upės; žygiams nuo 237 vadovavo Hamilkaras Barka, nuo 229 – Hasdrubalas, nuo 221 – Hanibalas; taip Kartagina, prisijungusi žemių, kuriose gausu iškasenų, maisto produktų ir žmonių, atkūrė savo ekonominę ir karinę galią. 219 Hanibalas užėmė romėnų sąjungininkų Sagunto miestą Iberijoje (Ispanija) ir tuo išprovokavo antrąjį pūnų karą (218–201 pr. Kr.). Kartagina vėl pralaimėjo, neteko valdų Ispanijoje, laivyno, išskyrus 10 laivų, įsipareigojo sumokėti 10 000 talentų kontribuciją. Kartaginai buvo leista kariauti tik Afrikoje (prieš tai gavus Romos leidimą), jai paliktos valdos Afrikoje.

195 pr. Kr. Hanibalas buvo išrinktas Kartaginos sufetu. Jis bandė pertvarkyti valstybę, ją sudemokratinti; tai sukėlė oligarchijos nepasitenkinimą. Hanibalas pabėgo į Siriją, vėliau į Kretą, Bitiniją. Romėnams pareikalavus jį išduoti, o Bitinijos karaliui sutikus tai padaryti, nusinuodijo. Vis dėlto Kartagina pamažu atsigavo, nors ankstesnės galybės nepasiekė; tai kėlė romėnų nepasitenkinimą. Jie pradėjo trečiąjį pūnų karą (149–146 pr. Kr.) ir apsupo Kartaginos miestą. Jis buvo visiškai sugriautas, gyventojai parduoti į vergiją; Kartaginos miestas-valstybė nustojo gyvuoti. Dalį jos teritorijos romėnai atidavė Numidijai, kitoje dalyje įkūrė Afrikos provinciją.

Romos laikų Kartaginos griuvėsiai

Kartagina Romos ir Bizantijos laikais (146 pr. Kr.–698 po Kr.)

Romos laikų Kartaginos griuvėsiai

Romėnai, sugriovę Kartaginą, uždraudė ją atstatyti, bet 122 pr. Kr. Gajus Grakchas Kartaginos vietoje įkūrė koloniją, kurią pavadino Colonia Junonia. Po 30 m. ji buvo apleista. 44 pr. Kr. Cezaris čia įkūrė miestą ir jį pavadino Colonia Julia Carthago. Miesto plėtra rūpinosi ir Augustas.

Naujoji Kartagina greitai plėtėsi ir tapo svarbiausiu romėnų Afrikos miestu. Patogi geografinė padėtis, geras uostas, prekyba su Afrikos vidurio rajonais sudarė sąlygas Kartaginai klestėti. Manoma, kad romėnų laikais mieste gyveno apie 300 000 žmonių. Buvo pastatytas amfiteatras, teatras, akviadukas, cirkas. 2 a. po Kr. Kartagina tapo krikščionybės židiniu; 3–5 a. – krikščioniškosios Afrikos metropolijos centru. Kartaginoje įvyko keli bažnytiniai susirinkimai (251, 255–256, 416 ir 418). 3 a. čia gyveno Kiprijonas Kartaginietis, 4 a. – šv. Augustinas. 439 miestą užėmė vandalai. 533 jį atkariavo Bizantijos karvedys Belisarijas.

Bizantijos laikais Kartagina vadinta Colonia Justiniana Carthago. Bizantiečiai Kartaginą valdė daugiau kaip 2 amžius. Miestas pamažu ėmė smukti. 698 jį užėmė arabai. Miestas galutinai sunyko.

L: O. Meltzer Geschichte der Karthager 3 Bde. Berlin 1879–1913; P. Hubac Carthage Paris 1946; S. Tlatli La Carthage punique Paris 1978.

Architektūra

Pūnų laikotarpio miestą‑valstybę sudarė Aukštutinis ir Žemutinis miestas bei Megaros priemiestis, juosė griovys ir gynybinės sienos su bokštais. Atkasta uostų, gyvenamųjų namų kvartalo, gėlo vandens baseino (Tūkstančio amforų šaltinio) griuvėsiai. Romėnų laikotarpio architektūroje ryšku vietinių tradicijų įtaka. Išlikę Romos imperijos pastatų griuvėsiai: gyvenamieji namai (3–2 a. pr. Kr.), Antonijaus termos (162, vienos didžiausių Romos imperijoje), teatras (2 a.).

Dailė

Pūnų laikotarpio Kartaginos dailės ištakos – Finikijos dailė, įtaką jai darė Egipto, Graikijos, Etrūrijos menas. Išliko 7–2 a. pr. Kr. kapaviečių, kuriose rasta su laidojimu susijusių reikmenų: juvelyrinių dirbinių, molinių šviestuvų, indų, statulėlių, kaukių ir kitų. Rasta sarkofagų su žmogaus skulptūriniais atvaizdais, stelų, skirtų dievams Baalui ir Tanit. Romėnų valdymo laikotarpio Kartaginos dailėje kartojamos senovės Romos meno formos; ji turėjo ir vietinių bruožų, artimų kitų Šiaurės Afrikos miestų (Volubilio, Tingio, dabar Tanžeras, abu dabartiniame Maroke, kitų) menui. Architektūra puošta skulptūra (statulomis, hermomis, reljefais), mozaikomis, freskomis. Išliko Bizantijos laikotarpio bazilikų griuvėsių su mozaikomis.

Colonia Junonia; Colonia Julia Carthago; Colonia Justiniana Carthago

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką