kašteliõnas (lot. castellanus < castellum – pilis), aukštas Lenkijos (vėliau ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) vietinės valdžios pareigūnas.
Lenkijoje 12 a. kaštelionas buvo karaliaus pilies ir jos apygardos (kaštelionijos) viršininkas. 15 a. kaštelionai virto vaivadų padėjėjais ir Senato nariais.
Buvo vadinami ir ponais; pvz., Krokuvos ponas reiškė Krokuvos kaštelioną.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kašteliono pareigybė įsteigta Lenkijos pavyzdžiu 1413 (po Horodlės susitarimų) Vilniaus ir Trakų, 1566 (po administracinių reformų) – visose kitose vaivadijose, Žemaitijos seniūnijoje ir 1561 prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungtoje Livonijos dalyje.
Vaivadijoje kaštelionas buvo antras (po vaivados) pareigūnas. Kaštelionas (jų buvo tiek, kiek vaivadų) buvo apskrities – vaivadijos administracinio centro – bajorų vadas, pagal rangą atitiko apskrities maršalką. Per visuotinį bajorų šaukimą iš apskrities vėliavininko priimdavo susirinkusių bajorų kariuomenę ir perduodavo vaivadai. Vilniaus ir Trakų kaštelionai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybos, nuo 1569 Abiejų Tautų Respublikos Senato nariai.
683