katechèzė (gr. katēchēsis – pamokymas), krikščionybėje – Dievo žodžio skelbimas ir krikščionių tikėjimo tiesų mokymas siekiant visapusiškai ugdyti asmens tikėjimą; siauresne reikšme – tikėjimo skelbimas jau atsiliepusiems į kerigmą naujiems Bažnyčios nariams. Lk 1, 4; Apd 21, 21; 18, 25; Rom 2, 17–21; 1Kor 14, 19 vartojamas veiksmažodis katēchein (graikų kalba – pasakoti, mokyti žodžiu, pakartoti) dar neturi griežtai religinės reikšmės. 2–3 a. katechezės terminas reiškė besirengiančiųjų Krikšto sakramentui žodinį mokymą. 2–6 a. katechezė glaudžiai sieta su katechumenatu. Jam nunykus nebevartotas ir katechezės terminas, tikėjimo mokymas vadintas kitais terminais (katekizmas). Viduriniais amžiais svarbiausia buvo perteikti tikėjimo tiesas ir krikščioniškos moralės reikalavimus. Po reformacijos katechezėje iškilo rašytinių katekizmų ir tikybos mokymo mokyklose reikšmė. katechezė savitų bruožų turėjo 16–17 a. misijų kraštuose. 20 a. pradžioje prasidėjo katechetinis atsinaujinimas. Katechezei labai didelę įtaką turėjo Vatikano II susirinkimo (1962–65) nutarimai. Šiuolaikinė katechezė siekia ugdyti asmenybę neapsiribojant tikėjimo tiesų mokymu, pabrėžiama kerigmos svarba ir asmeninio ryšio su Jėzumi Kristumi gilinimas; Kristaus slėpinys pateikiamas ne kaip idėjų sistema, bet kaip išganymo istorijos įvykis. Ypač rūpinamasi suaugusiųjų katecheze; katechezė glaudžiai siejama su liturgijos šventimu.
2267