katechumenãtas, krikščionybėje – katechetinis ir liturginis procesas, kai krikšto kandidatai (dažniausiai suaugusieji) bendruomenėje mokomi tikėjimo tiesų ir praktikų bei rengiami priimti Krikšto, Sutvirtinimo ir Švenčiausiąjį Sakramentus. Įvairiais amžiais katechumenato struktūra kito, bet dažniausiai apimdavo Bažnyčios doktrinos perdavimą, supažindinimą su liturgija, krikščioniškosios moralės diegimą, asketines praktikas ir pamaldumo ugdymą. Atsirado 2 a. pabaigoje; Tertulijono ir Origeno veikaluose minima religinis, asketinis, liturginis mokymas ir auklėjimas. Išsamią katechumenato tvarką aprašė Papijas Hierapolietis Apaštalų padavime (apie 215). Katechumenatas buvo ypač populiarus 4–5 a., 6 a. sunyko dėl visuotinai paplitusio kūdikių krikšto. Katalikų Bažnyčioje viduriniais amžiais tam tikrų katechumenato elementų buvo kūdikių krikšto apeigose. Vatikano II susirinkimas (1962–65) atnaujino katechumenatą (apie jį kalbama konstitucijoje Sacrosanctum Concilium 1963 ir dekrete Ad Gentes 1965); pabrėžiama, kad katechumenato laikotarpiu krikščioniškuoju parengimu privalo rūpintis ne vien katechetai arba kunigai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė. Katechumenato tvarka nurodyta Suaugusiųjų įkrikščionijimo apeigyne (Ordo Initiationis Christianae Adultorum 1972).
2267