kãtorga (rus. < gr. kateirgō – verčiu, spiriu), sunkiausia laisvės atėmimo bausmė, skirta už sunkius kriminalinius ir politinius nusikaltimus; bausmės atlikimo vieta tremtyje. Šiai bausmei vykdyti steigti katorginiai kalėjimai, kuriuose nuteistieji ne tik dirbo alinamą fizinį darbą, bet dažniausiai buvo ir kankinami. Katorgininkai dirbo kasyklose, miško paruošos, naujų miestų, uostų statybos ir kitus sunkius darbus.
15 amžiuje kai kuriose Europos valstybėse laivus, vadinamus katorgomis (galeromis), irkluodavo prie darbo vietų prirakinti kaliniai. Vakarų Europoje katorgos bausmė taikyta 16–18 amžiuje. Katorga dažniausiai būdavo skiriama kaip politinės represijos priemonė santvarkos priešininkams, pvz., Prancūzijoje – Paryžiaus komunarams, Didžiojoje Britanijoje – čartistams. Rusijos imperijoje katorga paplito 17 amžiuje. Nubaustieji buvo siunčiami į Uralo ir Sibiro kasyklas. Į katorgą siųsdavo ir nuteistuosius mirties bausme, kuriems ji būdavo dovanojama. Katorga buvo nubausti K. Bulavino 1707–09 (Bulavino sukilimas) ir J. Pugačiovo 1773–75 sukilimo dalyviai. 1716 įvesta terminuota ir neterminuota katorga. 1765 teisę bausti katorga savo baudžiauninkus gavo bajorai. 19 amžiaus pradžioje nubaustuosius baudžiauninkus prieš siunčiant į priverstinius darbus nuplakdavo rykštėmis, veide įdegindavo ženklus, nupjaudavo ausis, kad nepabėgtų sukaustydavo pančiais ir varydavo į Sibirą tūkstančius kilometrų pėsčius, po 6 ar daugiau surakintus grandine. Bausmės atlikimo vietą pasiekdavo mažai katorgininkų, daug jų mirdavo pakeliui. 19 amžiuje tarp katorgininkų ėmė daugėti politinių kalinių. Ypač žiauriai buvo elgiamasi Nerčinsko katorgoje, Karos katargoje (Rusija, Čitos sritis). 1889 Karos katorgoje protestuodami prieš kalėjimo administracijos žiaurumus nusižudė politinių kalinių grupė. 20 amžiaus pradžioje katorgininkai buvo laikomi specialiuose kalėjimuose (pvz., Butyrkų kalėjime, Nerčinsko ir kituose).
Iš Lietuvos į katorgą buvo tremiami 1831 ir 1863 sukilėliai, knygnešiai, Rusijos 1905–07 revoliucijos dalyviai. Katorgos bausmė buvo skiriama nuo 4 metų iki gyvos galvos. 1919–40 katorgą atitiko sunkiųjų darbų kalėjimas, skiriamas iki gyvos galvos, arba 4–15 metų kalinimo daugiausia už politinius nusikaltimus.