kaukė
káukė, žmogaus veido, gyvūno arba fantastinės būtybės snukio ar galvos pavidalo architektūros ir dailės dekoro motyvas. Gali būti skulptūrinė arba grafinė, dažnai groteskiškai interpretuota. Gaminama iš akmens, medžio, metalo, jomis puošiami statiniai, kolonų kapiteliai, konsolės, fontanai (dažnai iš kaukės teka vandens srovė), langų ir durų arkų sandūros, spynos, rankenos ir kita. Atsirado senovės Romoje, itin dažnos gotikos, Renesanso ir baroko architektūroje. Iki 19 a. pabaigos plito ir kitų laikotarpių dailėje bei architektūroje.
2161