kaulnis audinỹs, žmogaus ir stuburinių gyvūnų jungiamojo audinio rūšis. Kaulinį audinį sudaro ląstelės (osteoblastai, osteocitai, osteoklastai) ir mineralizuota tarpląstelinė medžiaga, kuri susideda iš kalogeninių skaidulų ir pagrindinės medžiagos. Organinės medžiagos sudaro 35–40 %, neorganinės – 60–65 % sausos kaulinio audinio masės. Tai pagrindinė griaučių sudedamoji dalis. Be kietumo ir tvirtumo, kaulinis audinys pasižymi plastiškumu – nuolat persitvarko, gerai regeneruoja. Osteoklastai ardo ir rezorbuoja kaulinį audinį, osteoblastai ir jauni osteocitai gamina jo tarpląstelinę medžiagą. Skiriamas tinklinis skaidulinis (nesubrendęs) ir plokštelinis (subrendęs) kaulinis audinys. Tinklinio skaidulinio kaulinio audinio skaidulos išsidėsčiusios tinklais, jis greičiau auga, bet netvirtas. Sudaro žemesniųjų stuburinių griaučius. Aukštesniųjų stuburinių jis po gimimo beveik visas pakeičiamas tvirtesniu plokšteliniu kauliniu audiniu. Plokštelinį kaulinį audinį sudaro kalcifikuotos plokštelės iš glaudžiai ir tvarkingai išsidėsčiusių skaidulų. Koncentriškai apie kraujagysles išsidėsčiusios plokštelės formuoja cilindro formos struktūras – osteonus. Jie kartu su plokštelėmis, esančiomis lygiagrečiai su kaulo paviršiumi, sudaro tankiąją medžiagą, kuri yra kaulų paviršiuje, ją dengia išorinis antkaulis. Kaulų gilumoje esančios plokštelės formuoja kaulines sijas. Susikertančios sijos sudaro akytąją medžiagą, kurios ertmėse yra kaulų čiulpai. Kaulinis audinys atlieka atraminę, apsauginę, judamąją funkcijas, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje.
2064