Kaũno darbiniñkų demonstrãcija ir strekas įvyko 1936 06 17–19.
06 15 brolių Kamberių lentpjūvės darbininkas ir Lietuvos darbo jaunimo sąjungos narys Antanas Kranauskas (apie 1910–36) nušovė vieną darbdavių Ruviną Kamberį ir pats nusišovė. Dviejuose priešmirtiniuose laiškuose dėl vargingo gyvenimo, darbdavių savivalės jis kaltino valdžią, ragino darbininkus vienytis.
06 17 vakare numatytomis Antano Kranausko laidotuvėmis rūpinosi daugiausia iš lentpjūvės darbininkų sudarytas komitetas, prisidėjo Lietuvos darbo jaunimo sąjungos vadovai. Atskirą komisiją sudaręs nelegalios Lietuvos komunistų partijos Kauno rajono komitetas nutarė laidotuves paversti socialinio protesto demonstracija. Tai žinodamas Kauno miesto ir apskrities viršininkas įsakė policijai neleisti laidotuvių procesijos į miesto centrą, t. p. neleisti revoliucingų dainų ir net bažnytinių giesmių. Kalbą prie kapo leista pasakyti tik Lietuvos darbo jaunimo sąjungos vadovui K. Ambrozaičiui.
Policija pranešė, kad likus kelioms valandoms iki laidotuvių velionio sesuo pareiškusi norą palaidoti brolį be triukšmo, patartà sutikusi laidotuves atidėti iki kitos dienos ryto (kai dauguma žmonių dirbs). Į laidotuves susirinkusi minia tuo pranešimu nepatikėjo. Komunistų iniciatyva karstas buvo paimtas jėga, iškeltas pro langą ir procesija patraukė į miesto centrą. Policija, bandydama vidaus reikalų ministro įsakymu minią (apie 15 000–20 000 žmonių) išvaikyti guminėmis lazdomis ir ašarinėmis dujomis, tik ją įerzino ir į policininkus pasipylė akmenys, pagaliai. Ties Kęstučio ir Maironio gatvių sankryža policija panaudojo šaunamąjį ginklą (policininkų teigimu, pirma į juos šauta iš minios): vienas žmogus buvo nukautas, šeši sužeisti, t. p. nukentėjo dešimt policininkų. Minia prasiveržė į Laisvės alėją ir netrukdoma patraukė į kapines. Prie kapo mitingo dalyviai parėmė komunisto Stasio Šeškevičiaus raginimą 06 18 paskelbti visuotinį darbininkų streiką.
Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spauda apie Kauno darbininkų demonstraciją (Darbininkas, 1936 06 23)
06 18 Kaune nedirbo beveik visos įmonės, dirbtuvės ir parduotuvės, neveikė telefonas, neišėjo laikraščiai, gatvėse darbininkai mitingavo, grūmėsi su policija, bandė statyti barikadas. Mieste buvo paskelbta apsiausties padėtis. 06 19 nuspręsta streiką baigti; streikavo apie 10 000 darbininkų. Solidarumo streikai vyko Alytuje, Anykščiuose, Jonavoje ir kitur. Pagrindinius streikininkų reikalavimus (sušaukti demokratinį Seimą, panaikinti Darbo rūmų nedemokratinius rinkimus, paleisti politinius kalinius, panaikinti karo lauko teismus ir karo padėtį, padidinti darbo užmokesčio minimumą, kontroliuoti, kaip laikomasi darbo įstatymų) 06 18 bandyta įteikti vidaus reikalų ministrui (jis darbininkų delegacijos nepriėmė).
Streikui pasibaigus 06 23 Darbo rūmuose įvykusiame darbininkų susirinkime buvo parengti ir vidaus reikalų ministrui įteikti, be ankstesnių, ir nauji reikalavimai: paleisti per laidotuves ir streiką suimtuosius, išmokėti pašalpas velionio šeimai ir sužeistiesiems. Vyriausybė tik įpareigojo įmonininkus sumokėti darbininkams už streiko dienas, neatleisti jų iš darbo.
Per laidotuves ir streiką suimta 340 žmonių; iš jų 208 paleisti, kiti nubausti administracinėmis bausmėmis, 3 komunistai nuteisti 2–3 m. kalėti.
713