Kaũno gètas, per nacių okupaciją veikęs getas (1941–44, nuo 1943 – Kauno koncentracijos stovykla; koncentracijos stovyklos).

Pirmosios Kauno žydų žudynės

Pirmosiomis SSRS–Vokietijos karo dienomis (1941 06 22–23) tūkstančiai Kauno miesto gyventojų, tarp jų ir žydai, bandė trauktis į Rytus, tačiau daugeliui teko grįžti atgal, nemažai bėglių žuvo nuo bombardavimo. 1941 06 23 miestą ėmė kontroliuoti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) sukilėliai (vadinami baltaraiščiais), kurie jau tą pačią dieną pradėjo suiminėti žydus kaltindami juos bendradarbiavimu su sovietine okupacine valdžia. Į Kauną atvykus vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės vadui Franzui Walteriui Stahleckeriui, nacių pastangomis 1941 06 25–27 Lietuvoje buvo suorganizuoti žydų pogromai (žydų pogromai Kaune 1941 metais). Juos vykdė Kauno sukilėliai, vadovaujami buvusio nepriklausomos Lietuvos karininko Algirdo Klimaičio; didžiausi pogromai vyko Vilijampolėje (nuo 1919 Kauno miesto dalis), kur gyveno daugiausia žydų. Per šiuos išpuolius vietiniai baltaraiščiai nužudė daugiau kaip 1500 žydų, jų kvartale sudegino apie 60 namų, padegė kelias sinagogas (Vilijampolės pogromų liudininkas Kauno rabinas Efraimas Ošris 1941 06 įvykius įvardijo taip: Siaubas, kokio pasaulis nematė…).

1941 06 27 Kauno miesto centre (buvusios Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos Lietūkis garaže) dieną įvykdytos žydų žudynės minimos kaip vienas žiauriausių Antrojo pasaulinio karo įvykių: vokiečių saugumo policijos paskatinti, Kauno sukilėliai nužudė apie 60 žydų. Ir nors Lietuvos laikinoji vyriausybė dar tą pačią dieną nagrinėjo šių žudynių klausimą ir rekomendavo vengti viešų žydų tautybės gyventojų egzekucijų, tačiau smurto nesustabdė. Po nacių okupacinės valdžios sukurstytų ir vietinių gyventojų įvykdytų pogromų, per kuriuos nužudyta apie 8000 žydų, prasidėjo sistemingi jų šaudymai Kauno fortuose; žydų žudynėse šiuose fortuose dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto karinės organizacijos Tautinio darbo apsauga (TDA) batalionas (vadas A. Butkūnas). Pirmasis fortas, kuriame 1941 07 pradžioje prasidėjo masinės žydų žudynės, buvo Septintasis fortas (aukos – daugiau kaip 3000 žm.), rugpjūtį žudynės vyko Ketvirtajame forte, o nuo rugsėjo – Devintajame forte.

Geto įsteigimas

Nuo 1941 07 10 visi Kauno žydai privalėjo ant krūtinės nešioti skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę, jiems buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, lankytis parkuose ir skveruose, naudotis viešuoju transportu. Kauno apygardos komisaro J. A. Lentzeno potvarkiu ir 1941 07 07 Kauno karo komendanto J. Bobelio ir miesto burmistro Kazio Palčiausko pasirašytu įsakymu, iki 08 15 visi Kauno žydai privalėjo persikelti į getą Vilijampolėje. Tuo tikslu buvo įsteigtas Komitetas žydams į Vilijampolę perkelti (vadovas Grigorijus Volfas). Kol Komitetas sprendė, kaip supaprastinti perkėlimo į getą formalumus, vokiečių saugumo policija su Tautinio darbo apsaugos batalionu 1941 08 02 Kauno IV forte nužudė 205, 08 09 – 534 žydus.

maisto dalinimas Kauno gete. Ketvirtas iš dešinės – geto kalinys Henachas Davydovičius, nužudytas 1945 pradžioje Dachau koncentracijos stovykloje (iš nežinomo leidinio)

privalomas Kauno geto kaliniams nešioti skiriamasis ženklas – Dovydo žvaigždė

Iki 1941 08 15 į getą (vadovas Fritzas Jordanas) buvo perkelta daugiau kaip 30 000 žydų. Kauno getą sudarė 2 dalys: Didžioji dalis (Didysis getas) ir Mažoji dalis (Mažasis getas). Tarpininku tarp nacių okupacinės valdžios ir įkalintos žydų bendruomenės buvo išrinkta Seniūnų taryba (Ältestenrat; pirmininkas Elchananas Elkesas), tvarkai gete palaikyti įsteigta geto policija (viršininkas Moisiejus Kopelmanas).

Mažojo geto panaikinimas ir Didžioji akcija

1941 10 04 buvo likviduotas Mažasis getas, padegta geto ligoninė, kurioje gyvi sudegė visi ligoniai ir personalas, kiti 1845 žydai sušaudyti Kauno IX forte sovietų karo belaisvių iškastuose grioviuose. Didžiausios žydų žudynės per visą nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje įvykdytos 1941 10 29 Kauno IX forte (vadinamos Didžiąja akcija): žudynių išvakarėse gestapininkai į Kauno miesto Demokratų aikštę suvarė visus geto kalinius, daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai (apie 10 000 žm.) atskirti, nuvaryti ir sušaudyti tame forte.

per Didžiąją akciją atrinkti geto žydai varomi į Kauno IX fortą sušaudyti (iš E. Oshry knygos The Annihilation of Lithuanian Jewry, 1995)

Šiose žudynėse dalyvavo Tautinio darbo apsaugos bataliono 3‑ioji kuopa ir apie 20 vokiečių gestapininkų. Nacių supratimu, Kauno getas buvo išvalytas nuo nereikalingų, t. y. negalinčių dirbti vokiečių II pasaulinio karo reikmėms žydų. Gete liko apie 17 000 žmonių.

Kauno geto stabilizacijos laikotarpis

Po Didžiosios akcijos prasidėjęs Kauno geto stabilizacijos laikotarpis truko iki 1943 09. Šiuo laikotarpiu ir toliau vyko masinės žydų žudynės (nors nebuvo tokios intensyvios), geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvumui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui, užkrečiamų ligų kontrolei – geto teritorijoje veikė ligoninė, kvalifikuoti gydytojai rūpinosi geto kalinių sveikata ir tinkamomis sanitarinėmis sąlygomis. Gete kalėjo apie 9000 darbingų žydų, kuriems darbas reiškė galimybę nors šiek tiek atitolinti mirtį. Seniūnų taryba siekė, kad būtų kuo daugiau darbininkų ir darbo įstaigų, ji prižiūrėjo 17 tokių įstaigų.

Kauno geto Seniūnų tarybos pirmininkas Elchononas Elkes (sėdi viduryje), 1944 nužudytas Dachau koncentracijos stovykloje (iš nežinomo leidinio)

Svarbi geto ūkio dalis buvo dirbtuvės: vyriškų rūbų siuvykla, batų dirbtuvė, skalbykla, vaikiškų žaislų, skardininkų, balnių ir kitos dirbtuvės. Veikė kepykla, moterys dirbo daržuose, daugelis žydų kasdien brigadomis išeidavo į darbus už geto ribų. Gausesnės brigados dirbo geležinkelio dirbtuvėse, karo ligoninėje, Palemono plytų gamykloje ir ginklų remonto dirbtuvėse Šančiuose, ypač sunkus darbas buvo Aleksoto aerodrome ir Palemono durpyne. Kauno geto žydai t. p. buvo siunčiami dirbti į Žiežmarių, Kiemelių (Kaišiadorių), Mijaugonių priverčiamojo darbo stovyklas, į Kėdainių aerodromo statybas ir į Jonavą.

maisto dalinimas Kauno gete. Ketvirtas iš dešinės – geto kalinys Henachas Davydovičius, nužudytas 1945 pradžioje Dachau koncentracijos stovykloje (iš nežinomo leidinio)

prekyba Kauno geto gatvėje

nelegali mokykla Kauno gete

Kauno geto Seniūnų taryba palaikė ir kiekvieną iniciatyvą žmonių moralei kelti: mokyti vaikus, pagal galimybes organizuoti susitikimus, vaidinimus ir koncertus. Gete veikė mokykla, vaikų darželis (su pertaukomis), policijos orkestras, mėginta kurti vaikų chorą, baleto studiją, amato dirbtuves paaugliams; kūrė dailininkai ir poetai.

Geto žydų pasipriešinimas

1941 pabaigoje Kauno gete Chaimo Jelino iniciatyva buvo įkurta Antifašistinės kovos organizacija (AKO), kurios tikslas – aktyvi ginkluota kova su naciais. Organizacija (apie 500 narių) siekė išlaisvinti kuo daugiau žydų ir juos įtraukti į sovietinių partizanų būrius (sovietiniai partizanai Lietuvoje). Antifašistinės kovos organizacija ir kitos Kauno geto pogrindžio organizacijos bendradarbiavo su geto žydų policija, kuri padėjo rengti karinius mokymus, įsigyti ginklų, palaikė ryšį ir dalinosi informacija su Seniūnų tarybos atstovais. Daliai įkalintųjų gete pavyko pabėgti, jie mėgino įsitraukti į sovietinių partizanų veiklą, tačiau įsitraukė ne visi: 1943 vasarą žuvo žmonių grupė, pasitraukusi į Vilniaus apylinkes, t. p. dauguma tų, kurie buvo siųsti į Augustavo miškus. Kita dalis pabėgusiųjų sudarė atskirą būrį Mirtis okupantams (200 kovotojų). Nedidelės antinacinio pasipriešinimo organizacijos t. p. veikė žydų darbo stovyklose, jos koordinavo tarpusavio kovos veiksmus. Kai kuriems šių organizacijų nariams pavyko pabėgti iš priverstinio darbo stovyklų į miškus ir prisijungti prie sovietinių partizanų būrių.

Kauno koncentracijos stovykla

1943 10 pradžioje Kauno getas tapo koncentracijos stovykla KL‑KAUEN. Geto valdymą iš civilinės valdžios perėmė SS; stovyklos komendantu buvo paskirtas SS oberšturmbanfiureris Wilhelmas Göcke. Sugriežtėjo kalinių kontrolė, panaikinta geto savivalda, uždrausta kultūrinė veikla. Iš buvusių 93 darbo brigadų liko 44, jos siųstos tik į izoliuotas priverčiamojo darbo stovyklas Aleksote, Šančiuose, Ežerėlyje, Petrašiūnuose, Palemone, gumos fabrike Kaune, Marijampolėje, Kaišiadoryse, Kėdainiuose ir Panevėžyje.

Kauno geto kalinės kasa bulves

Geto dirbtuvėse dirbo 2000 žmonių. Kauno koncentracijos stovyklai priklausė ir Šiaulių getas, kuris 1943 09 tapo koncentracijos stovykla (Šiaulių getas).

1944 03 27–28 Kauno gete įvykdyta ypač žiauri vaikų akcija: į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiojo po namus, ieškojo ir atiminėjo iš motinų vaikus (iki 12 m. amžiaus) ir mėtė juos į sunkvežimius. Per dvi dienas iš geto buvo surinkta daugiau kaip 1300 vaikų, kurių dauguma buvo išvežta į Auschwitzo‑Birkenau koncentracijos stovyklą (Osvencimas), likusieji – sušaudyti Kauno IX forte.

Geto likvidavimas

Silpnėjant vokiečių pozicijoms Rytų fronte ir slepiant nacių įvykdytų nusikaltimų mastą, 1943 11 Kauno IX forte buvo priverstinai suorganizuota nužudytųjų kūnų degintojų komanda (Sonderkommando 1005B); ją sudarė 64 kaliniai – Kauno geto žydai ir karo belaisviai. Jie turėjo atkasti ir deginti aukų kūnus. Šiems kaliniams (supratusiems, kad baigus užduotį bus sušaudyti) 1943 12 25 pavyko pabėgti. Baigiantis nacių Vokietijos okupacijai Lietuvoje, 1944 07 08–13 Kauno getas buvo likviduotas, tomis dienomis nužudyta apie 1000, į Dachau koncentracijos stovyklą ir Stutthofą deportuota apie 7000 žydų.

Kauno geto kaliniai prieš išvežant juos į nacių koncentracijos stovyklą (1944)

Kauno geto kaliniai deportuojami į nacių koncentracijos stovyklą (1944)

1941 01 01 Kaune gyveno 32 595 žydai (Lietuvos statistikos valdybos duomenimis), ir tik mažiau nei 3000 jų išgyveno žydų genocidą (Holokaustas).

L: S. Ginaitė-Rubinsonienė Atminimo knyga: Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais Vilnius 1999; A. Tory Kauno getas: Diena po dienos Vilnius 2000; A. Bubnys Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944) / Genocidas ir rezistencija nr. 1 2005; Ch. Dieckman, S. Sužiedėlis Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį = The Persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews during Summer and Fall of 1941: Šaltiniai ir analizė Vilnius 2006; Holokausto ekspozicijos katalogas / sud. M. Jakulytė‑Vasil, N. Latvytė‑Gustaitienė Vilnius 2011; A. Bubnys Kauno getas 1941–1944 Vilnius 2014; I. Trunk Judenrat: The Jewish Councils in Eastern Europe under Nazi Occupation New York 1972; S. Ganor Light One Candle: A Survivor’s Tale from Lithuania to Jerusalem New York 1995; William W. Mishell Kaddish for Kovno: Life and Death in a Lithuanian Ghetto 1941–1945 New York 1998.

3190

Kauno koncentracijos stovykla

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką