Pùida Kazys 1883 03 19Šėtijai (Lekėčių vlsč., dabar Šakių rj.) 1945 01 24Nausėdai (prie Kauno; palaidotas Panevėžiuke), lietuvių rašytojas, vertėjas. Baigęs Marijampolės gimnaziją studijavo Vokietijoje. 1905–07 dirbo dienraščio Vilniaus žinios redakcijoje. 1906 M. Petrausko operoje Birutė atliko Kęstučio vaidmenį. Perėmęs mirusio brolio, baigusio Berlyno politechnikos institutą, inžinieriaus diplomą, 1907–13 Šiaulių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Dėl caro valdžios persekiojimų turėjo išvykti į Čeliabinską, 1912–16 ten dirbo vokiečių kalbos mokytoju. 1920 grįžęs į Lietuvą įkūrė Vaivos leidyklą, kuri pradėjo leisti literatūros klasikų seriją, redagavo ir leido žurnalus Gairės (1923–24), Krivulė (1923–25), Gaisai (1930–31).

Vienas pirmųjų lietuvių rašytojų profesionalų, produktyviai pasireiškęs kone visuose literatūros žanruose, jau 1911–12 išleidęs Raštus (4 tomai), pedagogikos ir literatūros straipsnių 3 rinkinius (Švedų liaudies švietimas 1911, Rytojun bežiūrint 1913, Mūsų dainiai 1913), išvertė daugiau kaip 50 knygų (H. Sudermanno, O. Wilde’o, H. Ibseno, H. Sienkiewicziaus, S. O. L. Lagerlöf, T. M. Reido, E. Orzeszkowos ir kitų).

Kazys Puida

Kūrybos kelią K. Žegotos slapyvardžiu pradėjo maironiškais ketureiliais, abstrakčiais įvaizdžiais reikšdamas tautos prisikėlimo ir meilės vargdieniams nuotaikas (eilėraščių rinkinys Iš sermėgiaus krūtinės 1906). Herojinio veiksmo ir dvasinės sumaišties kontrastinga įtampa atsivėrė poetinių gamtos vaizdų elegiškų apmąstymų rinkinyje Ruduo (1906), kuriame prabilo išpažintinės prozos intonacijomis. Apysakoje Žemės giesmė (1911) greta nevilties, tuštumos motyvų, reiškiamų abstrakčių sąvokų retorika, skelbiama žmogaus visuomeninio aktyvumo ir ekonominio įsitvirtinimo savo krašte programa. Pjesėje Gairės (1913) ibsenišką kartų konfliktą pagrindė lietuviško kaimo realijomis. Brandžiausioje dramoje Stepai (1920) sukūrė daugiaplanį dialogą, kuriame vyrauja vidinės savistabos leksika, laukimas ir neišsipildymas, hamsuniška gamtos žmogaus ir amžino klajūno dvasia.

K. Puidos prozos tipažas, nusistovėjęs porevoliucinės depresijos ir reformų metais, blaškosi nuo politinių masoniškos karinės organizacijos užmojų išvaduoti Vilnių ir sukilėlių žygių (fantastinis publicistinis romanas Geležinis vilkas 1927) iki genijaus įsipareigojimų išgarsinti Lietuvą savo menu (apysaka Vien aidai pasakys 1929). Impresionistinis peizažo ir nuotaikos piešinys (apysaka Kaukės 1923), ritmiška poetinė proza (legenda Vienos nakties dykūnas 1937) neretai suniveliuojami pakilios retorikos, melodeklamacinių gestų, literatūriškumo klišių.

Dar išleido legendą Karalius Haraldas (1920), apysaką Vaidevutis ir Brutenis (1923), apysakų rinkinį Raudonas gaidys (1929), istorinį romaną Magnus Dux (1936 21989). K. Puida modernizavo lietuvių istorinį romaną. Magnus Dux antrojo tomo, istorinių apysakų ciklo Baltasis Dievas rankraščiai žuvo II pasaulinio karo metais.

K. Žegota

R: Raštai 4 t. Kaunas 1929–36. L: R. Karmalavičius Naujovėms gimstant: lietuvių literatūra XIX–XX a. sandūroje Kaunas 2000; V. Kubilius Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė Vilnius 2003. Kazys Puida: lietuvių literatūros moderninimo baruose: mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Puidos 120-osioms gimimo metinėms, pranešimai / sud. R. Karmalavičius Vilnius 2005.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką