himalajinio kedro šakelė

kèdras (Cedrus), pušinių (Pinaceae) šeimos spygliuočių visžalių medžių gentis. 4 rūšys. Paplitęs Afrikos šiaurės vakaruose (Atlaso kalnuose), Azijoje (Libano kalnuose, Sirijoje, Turkijoje, Himalajų vakarinėje dalyje, Kipre).

25–50 m aukščio ilgaamžiai medžiai, gyvena apie 1000 m. Laja piramidinė arba skėčio pavidalo, nuo sidabriškai pilkos iki tamsiai žalios spalvos. Spygliai tvirti, adatiški, kuokštuose po 30–40 arba pavieniai, ant šakelių išsidėstę spirale. Mikrostrobilai pavieniai, iki 5 cm ilgio. Kankorėžiai statūs, kiaušiniški, iki 11 cm ilgio, subręsta po 2–3 metų ir suyra. Sėklos 12–18 mm ilgio, turi didelį sparną.

Mediena aromatinga, gelsva ar rausva, naudojama tik dekoratyviesiems dirbiniams, seniau – baldams, statyboje. Himalajinis kedras (Cedrus deodara) ir libaninis kedras (Cedrus libani) laikomi šventais medžiais, iš jų medienos gaminami kulto reikmenys.

Natūralių kedrynų likę mažai, jie saugomi. Visų rūšių kedrai dekoratyvūs, naudojami želdiniuose.

libaninis kedras

858

-dievų medis

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką