keinsizmas

John Maynard Keynes

keinszmas, keinsstinė ekonòmika, makroekonominio reguliavimo, pagrįsto bendrųjų išlaidų ir bendrųjų pajamų apytakos valdymu, teorija. Išdėstė J. M. Keynesas veikale Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money 1936). Atsirado kaip atsakas į Didžiąją depresiją, kurios padarinių negalėjo paaiškinti to meto neoklasikinė ekonomikos teorija. Keinsizmas padarė perversmą ekonomikos teorijoje, todėl vadinamas keinsistine revoliucija. Keinsizmo pagrindinis teiginys – rinkos ekonomikai nebūdingas savireguliavimo mechanizmas, sukuriantis žemą nedarbo lygį ir didelę gamybos apimtį. Ekonominio mechanizmo svoris perkeliamas į veiksmingą paklausą, kuri lemia užimtumo lygį esamo gyventojų skaičiaus ir konkrečios technologijos sąlygomis. Pagal neoklasikinę ekonomikos teoriją, aukštą nedarbo lygį lemia pernelyg didelis realusis darbo užmokestis ir didelė palūkanų norma. Keinsizmas teigia, kad darbo užmokesčio sumažėjimas nepadidina užimtumo, o sumažėjusi paklausa didina nedarbą. Užimtumo lygį lemia ne realiojo darbo užmokesčio, o visuminės paklausos (makroekonomikos teorijoje bendroji paklausa vadinama visumine) lygis, kuris savo ruožtu labai priklauso nuo investicijų lygio. Palūkanų normos sumažėjimas, ypač depresijos laikotarpiu, tik šiek tiek turi įtakos investicijų lygiui. Išvadas ir nuomonę, kad kapitalistinėje ekonomikoje neveikia vadinamasis Say dėsnis, J. M. Keynesas pagrindė tuo, kad esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui ir gyventojų skaičiui gamybos ir užimtumo lygiai priklauso nuo ribinio polinkio vartoti, kapitalo ribinio efektyvumo, pinigų kiekio ir likvidumo pirmenybės. Veiksminga paklausa, veikdama per polinkį vartoti ir naujų investicijų prieaugį, nustato maksimaliai galimą ekonominio aktyvumo lygį ir gamybos apimtį. J. M. Keynesas darė prielaidą, kad bendrasis vartojimas sudaro sąlyginai pastovią bendrųjų išlaidų dalį. Tariant, kad vartojimas prisitaiko prie bet kokio pajamų lygio, galima manyti, jog užimtumą lemia bendrųjų pajamų kitos dalys; šiuo atveju tai yra investicijos. Kiekvienam jų lygiui būdingas tam tikras užimtumo lygis. Visiškas užimtumas būdingas tik vieninteliam investicijų lygiui, jis negali būti pasiektas savaime, jei nėra reikiamo investicijų lygio reguliavimo mechanizmo. Anot J. M. Keyneso, investicijų lygį lemia iš aktyvų laukiamų ribinių pajamų ir ribinių gamybos išlaidų santykis, tai yra kapitalo ribinis efektyvumas. Verslininkų pajamų būsimieji lūkesčiai priklauso nuo jų pasitikėjimo ekonomikos būkle. Palūkanų norma, kaip investicijų paskata, nėra svarbiausia. Kitaip nei neoklasikinės teorijos šalininkai, J. M. Keynesas investicijų lygį laikė pagrindiniu veiksniu, lemiančiu pajamų lygį, ir teigė, kad pusiausvyros ekonomikos nevisiško užimtumo sąlygomis pagrindinė ypatybė yra ta, kad neveikia investicijų tiesioginio reguliavimo palūkanų normomis mechanizmas. Keinsizmo pagrindinis skirtumas nuo neoklasikinės teorijos yra palūkanų normą formuojančių veiksnių apibūdinimas. Pagal keinsizmą, palūkanų norma yra monetarinis reiškinys, kurį lemia finansinių aktyvų bei pinigų paklausa ir pasiūla. Grynųjų pinigų, kaip nuostolių išvengimo esant nestabiliai ekonomikai garanto, pripažinimas leido suformuluoti likvidumo pirmenybe paremtą palūkanų normos teoriją, kurioje pabrėžiamas siekių taupyti ir investuoti skirtumas. Galima planuojamų santaupų ir investicijų nelygybė leidžia pagal investicijų pokyčius nustatyti gamybos apimties ir užimtumo pokyčius. Santaupų ir investicijų lygybė pasiekiama keičiant bendrųjų pajamų, o ne palūkanų normos lygį. J. M. Keynesas įrodė, kad autonominės išlaidos (pavyzdžiui, valstybės) duoda bendrojo nacionalinio produkto prieaugį multiplikatoriaus dėka, ir sukūrė visuminės paklausos valstybinio valdymo teorinius pagrindus, taip pat numatė didėjantį valstybės vaidmenį ekonomikoje, nes manė, kad investavimo paskatos turi tendenciją mažėti. Keinsizmas sudarė galimybes plačiai taikyti makroekonominius modelius su ekonominio aktyvumo lygio didinimu susijusioms ekonominėms problemoms spręsti, pajamų ir išlaidų metodą – ekonominiams reiškiniams aiškinti, pagrindė valstybės finansų naudojimą siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto svyravimus ir reguliuojant visuminę paklausą.

Keinsizmas yra nuolatinių ekonominių diskusijų objektas. 20 a. 7–8 dešimtmečiais buvo mėginimų formaliai sujungti keinsizmą ir neoklasikinę teoriją. 8 dešimtmečio pradžioje, kai ekonomikos raidą pradėjo stabdyti stagfliacija, keinsizmas negalėjo pasiūlyti naujų ekonomikos stabilizavimo priemonių. Nestabilumo priežasčių buvo ieškoma aktyvioje valstybinio reguliavimo politikoje. Atsirado keinsizmui alternatyvus monetarizmas, teigiantis, kad pinigų pasiūla lemia kainų, gamybos apimties, nedarbo ir kitus pokyčius, bet jo siūlomos priemonės taip pat neišsprendė nei infliacijos, nei užimtumo problemų. 9 dešimtmetyje sukurta realaus verslo ciklo (ekonominis ciklas) teorija, teigianti, jog ir keinsistai, ir monetaristai ekonomikos nestabilumo priežastimis neteisingai laiko technologinį šoką. Keinsizmo modelius daug ekonomistų (H. R. F. Harrodas, Kembridžo mokyklos atstovai ir kiti) taiko dinaminei ekonominio augimo teorijai. Keinsizmo idėjas plėtoja postkeinsizmo atstovai (J. R. Hicksas, A. H. Hansenas, J. V. Robinson, P. Sraffa ir kiti).

1036

Keynes