kélmas, apatinė medžio kamieno dalis su šaknimis, liekanti nupjovus kamieną. Ant vienų medžių (pvz., gluosnių, liepų, tuopų) kelmų po žieve būna miegančiųjų pumpurų, kurie nupjovus kamieną ima augti ir išleidžia atžalas, kitų medžių (pvz., eglių, pušų, beržų) kelmai nudžiūsta. Miškuose liekantys įvairių puvimo stadijų kelmai yra svarbūs biologinės įvairovės apsaugai. Juose įsikuria medieną ardantys grybai, vabzdžiai, ant jų ima augti samanos. Pramoniniuose miškuose plynųjų kirtimų vietose kelmai šalinami arba nuo jų nulupama žievė. Kelmas gali būti apdorojamas arboricidais, kad nupjautas medis neatželtų. Dar metinės rievės.
kelmas
849