kélnės, ant juosmens ir kojų dėvimas drabužis.
Kelnių rūšys
tradicines trumpas kelnes (Lederhosen) dėvintys austrai šoka Innsbrucko Marijos Teresės gatvėje (2015)
Kelnės būna ilgos ir trumpos, viršutinės ir apatinės, vyriškos, moteriškos, jaunuolių ir vaikiškos. Dažniausiai dėvimos sportinės kelnės yra džinsai, taip pat dėvima galifė, bridžius (sportinės kelnės siaura apačia, ties keliais platesnės), šortus (trumpos, kelių nesiekiančios kelnės).
Istorija
Šiaurės ir Vidurio Europoje kelnės dėvėtos germanų nuo bronzos amžiaus, Pietryčių Europoje jas dėvėjo ten gyvenę skitai (raitininkai). 3 a. kelnes pradėjo dėvėti (perėmė iš germanų) ir romėnai.
Ankstyvaisiais viduramžiais kelnės tapo vyrų aprangos dalimi; trumpas kelnes su kojinėmis (siūtomis iš audinio) pradėta dėvėti po tunika. Sutrumpėjus vyriškiems apdarams, buvo siuvamos pėdkelnės, jos išpopuliarėjo 15 amžiuje. Nuo 16 a. vėl dėvėtos trumpos (dažniausiai pūstos), 17–18 a. – dengiančios kelius, 19 a. paplito ilgos kelnės.
Moterys kelnes nuo seno dėvėjo Rytų šalyse, Europoje ėmė dėvėti po Pirmojo pasaulinio karo. Iš pradžių kelnės buvo sportinės ar buitinės moterų aprangos dalis, 20 a. 7 dešimtmetyje išpopuliarėjo.
Kelnės Lietuvoje
Lietuvoje kelnes iki 20 a. pradžios dėvėjo tik vyrai. T. Lepneris mini (17 a.), kad Tilžės ir Ragainės apylinkėse valstiečiai mūvėjo trumpas su keliaraiščiais (manoma, pagal vokiečių madą), Įsručio apylinkėse – siauras ilgas kelnes. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje iš vilnonės, pusvilnonės ar lininės medžiagos buvo siuvamos neplačios, ilgos su juosmeniu (vasarinės be juosmens, parišamos virvele) kelnės, žieminės – dažniausiai siūtos iš pilko milo, vasarinės – iš baltos ar mėlynmargės drobės. Šaltuoju metų laiku ilgų kelnių klešnių galai buvo suleidžiami į aulinius batus, kai avima klumpėmis, naginėmis ar vyžomis – apmaunami kojinėmis ar apvyniojami autais.
Po Pirmojo pasaulinio karo paplito kariško kirpimo bridžių ir galifė tipo kelnės.