kèltai (gr. Keltoi, lot. Celtae), kalba ir materialiąja kultūra artimų senovės indoeuropiečių genčių grupė. Rašytiniuose šaltiniuose (Hekatajo Miletiečio, Herodoto ir kitų) minimi nuo 6–5 a. prieš Kristų.
Kilmė ir migracija
Keltų etnogenezė iki galo nėra nustatyta. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje keltai gyveno į šiaurę nuo Alpių, Reino ir Dunojaus aukštupio regione. Žymesnės gentys: alobrogai, belgai, edujai, helvetai, sekvanai, senonai. Apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį pradėjo plisti po visą Vakarų Europą. Iš pradžių kėlėsi į dabartinės Prancūzijos teritoriją ir kai kurias gretimas žemes, kurias romėnai vadino Galija. Iš čia dalis jų per Pirėnus pasiekė Iberijos pusiasalį ir apsigyveno jo šiaurinėje ir pietinėje dalyse. Keltams susimaišius su vietinėmis iberų gentimis susiformavo keltiberai.
Kita keltų dalis per Lamanšą keliomis bangomis (paskutinė 1 a. pr. Kr.) pasklido po Britų salas. 4 a. pr. Kr. pradžioje keltai per Alpes prasiskverbė į Šiaurės Italiją; 390 ar 387 užėmė ir sudegino Romą. Iki 3 a. pr. Kr. keltai aktyviai dalyvavo Italijos vidaus karuose. 4 a. pr. Kr. dalis jų migravo į rytus. 3 a. pr. Kr. pradžioje jie pasiekė Trakiją, Makedoniją, Graikiją; 278 nuniokojo Delfus. Keltų gentys galatai apie 277 pr. Kr. persikėlė per Dardanelus ir įsikūrė Mažojoje Azijoje.
Visuomenė
Keltai perėjo įvairias raidos stadijas, vergovė buvo menkai paplitusi. Ūkio pagrindą sudarė gyvulininkystė ir žemdirbystė, mokėjo apdirbti geležį. Keltų religijai būdingas politeizmas (keltų religija ir mitologija).
Keltų nukariavimas
3 a. pr. Kr. antroje pusėje keltus pradėjo nukariauti romėnai. 225–191 pr. Kr. jie pajungė keltus, gyvenančius Šiaurės Italijoje. Iki 1 a. pr. Kr. buvo pajungti ir Iberijos pusiasalyje gyvenantys keltai. 125 pr. Kr. romėnai užėmė Pietų Galiją, 1 a. pr. Kr. pirmoje pusėje – Šiaurės Galiją. Didesnė dalis keltų romanizavosi, kiti sumišo su germanais. Mažojoje Azijoje 25 pr. Kr. Galatija tapo Romos provincija. Čia gyvenantys galatai iki senovės laikų pabaigos išsaugojo keltų kalbą ir kultūrą. 1 a. po Kr. laisvi keltai buvo tik Britų salose.
43–84 po Kr. romėnai užėmė didžiąją dalį Didžiosios Britanijos salos, išskyrus šiaurinę dalį, bet čia gyvenančių keltų romanizacija buvo paviršutiniška. 5–6 a. didžiąją dalį Didžiosios Britanijos užėmė anglosaksai. Dauguma keltų buvo išžudyta, kiti susimaišė su ateiviais arba buvo išstumti į Škotiją, Airiją, Meno salą, Kornvalio pusiasalį, Velsą ir žemyną (Bretanę). 11–13 a. Anglija užkariavo Velsą, 12 a. – Airiją, 17 a. – Škotiją, 16 a. pradžioje Prancūzija pajungė Bretanę.
Keltų kilmės tautos
Airijoje, Škotijoje, Velse, Bretanėje susidariusios keltų kilmės tautos (airiai, škotai, valai ir bretonai) patyrė didelę anglų ir prancūzų kalbų bei kultūros įtaką, bet sugebėjo išlikti. 19 a. prasidėjo jų tautinis atgimimas. 1921 nepriklausomybę iškovojo Airija, 1999 autonomiją įgijo Velsas ir Škotija. Nuo 20 a. pabaigos autonomijos siekia bretonai, t. p. ir škotai.