Kebridžo mokyklà, neoklasikinės ekonomikos teorijos kryptis, susiformavusi 19 a. pabaigoje Kembridžo universitete.
Nagrinėjo rinkų dėsningumus esant tobulajai konkurencijai ir netobulajai konkurencijai, pusiausvyros, kainodaros, ekonominio augimo, ekonominės gerovės ir kitas problemas.
Pradininkas ir pagrindinis atstovas A. Marshallas, jo mokiniai ir idėjų sekėjai – A. C. Pigou, J. V. Robinson, D. H. Robertsonas, J. M. Keynesas, R. F. Kahnas, N. Kaldoras, P. Sraffa ir kiti.
A. Marshallo tobulosios konkurencijos modelis (nepripažino monopolinės rinkos ir ją vertino kaip rinkos nuokrypį) plačiai paplito angliakalbėse šalyse, Italijoje ir kitur, tapo įmonės ekonomikos teorijos pagrindu. A. Marshallas savo koncepciją išdėstė veikale Ekonomikos teorijos principai (The Principles of Economics 1890). Jis atsisakė klasikinio politinės ekonomijos termino, įvedė ekonomikos teorijos sąvoką. Siūlė rinkos procesus lemiančią paklausos ir pasiūlos sąveiką tirti naudojant Austrų mokyklos ribinio naudingumo teoriją ir atsisakant ginčų dėl prekės vertės (vertę suprato kaip pusiausvyros kainą – rinkoje nusistovinčią vidutinę kainą), naudingumo ir darbo vertės teorijas sujungė į bendrą kainų teoriją ir remdamasis ja aiškino kainodaros procesą. Anot A. Marshallo, kaina priklauso nuo gamybos sąnaudų (pasiūlos) ir subjektyviojo veiksnio – prekės naudingumo (paklausos): jis lemia pasiūlos kainą. Dėl paklausos ir pasiūlos sąveikos susidaro pusiausvyros kaina.
A. Marshallas ir A. C. Pigou išplėtojo pinigų teoriją (pasiūlė vadinamąją Kembridžo lygtį; kiekybinė pinigų teorija).
A. C. Pigou vienas pirmųjų paskelbė makroekonominės analizės kai kuriuos principus ir iškėlė visuotinės gerovės valstybės idėją.
J. V. Robinson kartu su E. H. Chamberlinu sukūrė monopolinės konkurencijos teoriją.
J. M. Keyneso teorija (keinsizmas) tapo šiuolaikinės makroekonomikos teorijos pagrindu.
Vėlesnieji Kembridžo mokyklos atstovai – N. Kaldoras, R. F. Kahnas, P. Sraffa ir kiti – sukūrė augimo ir paskirstymo makroekonomines teorijas, teigė, kad ekonominiuose modeliuose turi būti atsižvelgiama ne tik į grynai ekonomines, bet ir į istorines, sociologines ir psichologines sąvokas ir faktus, kritiškai vertino kai kurias neoklasikinės teorijos nuostatas (pvz., P. A. Samuelsono ir R. M. Solow tyrimuose) už tai, kad čia, ypač ekonominio augimo teorijoje, naudojama agreguota gamybos funkcija.
Kembridžo mokykla paskatino šiuolaikinės mikroekonominės analizės taikymą makroekonominiuose tyrimuose.
1036
-Kembridžo lygtis; -tobulosios konkurencijos modelis