Kènijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Manoma, žmonės dabartinės Kenijos teritorijoje gyveno jau paleolito laikais (apie 50 000–10 000 pr. Kr.); seniausi gyventojai – bušmėnai. Apie 1 a. pr. Kr., kartu su bantų migracija, pradėta vartoti geležį, iš šiaurės kėlėsi kušitų kilmės ir nilotų gentys. 1 a. Kenijos pajūryje pradėjo lankytis arabai ir indai. 7–10 a. pakrantėje arabai įkūrė gyvenviečių; plito islamas, klostėsi suahelių kultūra. 8–14 a. susikūrė Omano veikiamų miestų-valstybių, didžiausios – Mombasa, Malindis, Lamu; jų klestėjimą skatino prekyba su arabų kraštais dramblio kaulu, raganosių ragais, auksu ir vergais. Valdantįjį sluoksnį sudarė arabai – turtingi pirkliai ir žemvaldžiai, kartais ir juodaodžiai, žemutinį – afrikiečiai žemdirbiai, tarnai ir vergai.
Kolonijinis laikotarpis
1497, plaukdamas į Indiją, Kenijos pakrantėje buvo sustojęs portugalų keliautojas Vasco da Gama. 16–17 a. portugalai įsigalėjo didesnėje pakrantės dalyje. Jie įkūrė prekybos punktų ir fortų, 1594 Mombasoje pastatė Jėzaus fortą (Fort Jesus) – didžiausią portugalų fortą Rytų Afrikoje. 18 a. antroje pusėje portugalus išstūmė Omanas. 18 a. į Kenijos teritoriją iš šiaurės prasiskverbė gyvulių augintojų masajų, 19 a. iš pietų – žemdirbių kikujų gentys. 1837 pakrantėje įsigalėjo Zanzibaro sultonas.
Mombasa (1572, Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso Civitates Orbis Terrarum (Brauno atlaso) fragmentas)
19 a. pradėjo skverbtis britų ir vokiečių prekybos bendrovės. 1886–95 Didžiosios Britanijos ir Vokietijos sutartimis Kenija pripažinta Didžiosios Britanijos įtakos sfera. Iki 1897 britai užėmė teritoriją iki Viktorijos ežero ir ją prijungė prie 1895 sukurto Britanijos Rytų Afrikos protektorato (nuo 1905 administracinis centras – Nairobis). 1895–1902 nuo Mombasos iki Viktorijos ežero nutiestas geležinkelis; darbininkus britai vežė ir iš Indijos. Apie 6500 jų pasiliko Kenijoje ir sudarė tarpinį sluoksnį tarp baltaodžių ir afrikiečių. Pagal 1904, 1915 ir 1939 įstatymus derlingiausios žemės atiteko kolonistams, vietos gyventojai buvo uždaromi į rezervacijas, verčiami dirbti privalomuosius darbus. Ūkyje, be afrikiečių sektoriaus (tradicinė gyvulininkystė ir žemdirbystė), pradėjo klostytis ir baltaodžių (fermos, plantacijos). Imta auginti kavamedžius. Misionieriai įkūrė mokyklų, dispanserių. Plito europietiška kultūra. Iš vietos gyventojų pamažu susiformavo Vakarų kultūros paveiktų žmonių sluoksnis.
Per I pasaulinį karą (1914–18) pasienyje su Tanganika vyko Didžiosios Britanijos karo veiksmai su Vokietija, vietos gyventojai kariavo įvairiuose frontuose. 1920 Britanijos Rytų Afrika buvo pavadinta Kenijos kolonija (išskyrus pakrantės rajonus, formaliai laikomus Zanzibaro sultono valda – jie liko Didžiosios Britanijos protektoratu). 1921 Kenijoje gyveno apie 7000 kolonistų, kuriems priklausė 40 000 km2 ūkiui tinkamos žemės, 5,5 mln. afrikiečių – tik 135 000 km2; tai kėlė jų nepasitenkinimą ir neramumus. Per II pasaulinį karą (1939–45) į britų kariuomenę mobilizuoti vietos gyventojai kariavo Artimuosiuose Rytuose ir Birmoje; 1940–41 Kenijos ir Somalio pasienyje vyko Didžiosios Britanijos ir Italijos karinių pajėgų mūšiai. 1946 kikujų vadai įkūrė Kenijos afrikiečių sąjungą (vadovas J. Kenyatta). Nuosaikieji šios organizacijos nariai pasisakė už konfiskuotų žemių grąžinimą, savivaldą, rasinės diskriminacijos panaikinimą; tai atitiko britų multirasinę ideologiją. Ginkluotos kovos šalininkai įkūrė slaptą organizaciją Mau Mau, kuri nevengė ir teroro. 1952–56 Mau Mau vadovaujamą sukilimą britai numalšino. Per jį žuvo keliasdešimt tūkstančių vietos gyventojų. Didžiosios Britanijos vyriausybė buvo priversta su afrikiečių vadais pradėti derybas dėl nepriklausomybės Kenijai suteikimo. 1960 susikūrė daugiausia kikujams atstovaujanti ir nepriklausomybės siekianti Kenijos afrikiečių nacionalinė sąjunga (vadovas T. Mboya, vėliau J. Kenyatta). Kitų genčių vadai įkūrė Kenijos afrikiečių demokratinę sąjungą, siekiančią sukurti federacinę valstybę iš 6 autonominių sričių. 1963 Kenijos afrikiečių nacionalinė sąjunga laimėjo parlamento rinkimus ir sudarė vyriausybę (ministras pirmininkas J. Kenyatta).
Nepriklausomybės laikai
1963 06 01 Kenija gavo vidaus savivaldą. 1963 12 12 paskelbta nepriklausoma, 1964 12 12 – respublika, priklausančia Tautų Sandraugai. 1964 Kenijos prezidentu (pirmuoju) tapo J. Kenyatta, Kenijos afrikiečių nacionalinė sąjunga susivienijo su Kenijos afrikiečių demokratine sąjunga. 1966 grupė Kenijos afrikiečių nacionalinės sąjungos veikėjų, vadovaujamų Ogingos Odingos, įkūrė socialistinės pakraipos organizaciją – Kenijos liaudies sąjungą. 1969 10 ji buvo uždrausta (J. Kenyatta pakaltino SSRS rengiant prieš jį sąmokslą, o Kenijos liaudies sąjungą atstovaujant komunistams). Šalyje įsigalėjo vienpartinė sistema (1982 įtvirtinta įstatymu). J. Kenyattos vyriausybė vykdė liberalią ekonominę ir tolerantišką nacionalinę politiką, užsienio politikoje laikėsi neutraliteto; tai garantavo stabilų ūkio augimą. Buvo smerkiami rasistiniai Pietų Afrikos Respublikos ir Rodezijos režimai.
J. Kenyatta (dešinėje) su Vakarų Vokietijos prezidentu Heinrichu Lübke (Kenija, 1966 02); viduryje – būsimasis Kenijos prezidentas Uhuru Kenyatta
prezidentas D. T. arap Moi (1979)
1978, J. Kenyattai mirus, prezidentu tapo ir jo politiką tęsė buvęs viceprezidentas D. T. arap Moi, atstovaujantis gentinėms mažumoms. Buvo bandoma riboti kikujų įtaką. Užsitęsusi Kenijos afrikiečių nacionalinės sąjungos vienvaldystė, korupcija, ekonominės problemos (smuko žaliavų kainos) sukėlė visuomenės nepasitenkinimą; 20 a. 8–9 dešimtmetyje išryškėjo etninės ir religinės nesantaikos požymių. Padėtį dar labiau komplikavo didelis natūralus gyventojų prieaugis (vienas didžiausių Afrikoje). Vyriausybės bandymus represijomis nuslopinti opozicinį judėjimą pasmerkė Vakarų valstybės ir nutraukė ekonominę paramą. 1991 Vakarų valstybių skatinamas D. T. arap Moi ėmėsi demokratinių reformų. Šalyje pradėjo kurtis opozicinės partijos. 1992 ir 1997 prezidento rinkimus, naudodamasis opozicijos nesutarimais ir valdžia, laimėjo D. T. arap Moi, parlamento – jo vadovaujama Kenijos afrikiečių nacionalinė sąjunga.
10 dešimtmetyje padidėjo Kenijos nesutarimai su Somaliu dėl sienos ir somaliečių gyvenamų šiaurinių teritorijų; per 1995–97 Etiopijos ir Somalio konfliktą Kenija palaikė Etiopiją. 2002–13 Kenijos prezidentu buvo M. Kibaki (2007 perrinktas). Parlamento rinkimus 2002 laimėjo M. Kibaki vadovaujama opozicinių partijų Nacionalinė vaivorykštės koalicija, 2007 – socialliberalus Oranžinis demokratinis judėjimas (įkurtas 2005), kuris užginčijo M. Kibaki perrinkimą, dėl to kilo neramumai (žuvo apie 1000 žm.) ir politinė krizė, išspręsta tarpininkaujant Afrikos Sąjungai – 2008 sudaryta Railos Odingos vadovaujama Nacionalinės vienybės vyriausybė (valdė iki 2013). 2010 priimta nauja konstitucija (Kenija tapo prezidentine atstovaujamąja demokratine respublika). 2013 parlamento rinkimus laimėjo vietoj Kenijos afrikiečių nacionalinės sąjungos 2000 įkurta Nacionalinė sąjunga, 2017 – vietoj Nacionalinės sąjungos 2016 įkurta Jubiliejaus partija. Prezidentu 2013 išrinktas Nacionalinei partijai atstovaujantis pirmojo šalies prezidento sūnus Uhuru Kenyatta (2017 perrinktas; atstovavo Jubiliejaus partijai). 2022 08 penktuoju Kenijos prezidentu išrinktas buvęs aukštesniojo mokslo, žemės ūkio ir vidaus reikalų ministras, 1997–2013 parlamento narys, 2013–21 prezidento padėjėjas Williamas Ruto, atstovaujantis Jungtiniam demokratiniam aljansui. Prezidento partija 2022 generaliniuose rinkimuose laimėjo daugumą vietų Senate ir Nacionalinėje Asamblėjoje.
Nuo 1963 Kenija yra Jungtinių Tautų ir Afrikos vienybės organizacijos (nuo 2001 Afrikos Sąjunga), nuo 1967 – Rytų Afrikos bendrijos, nuo 1981 – Rytų ir Pietų Afrikos bendrosios rinkos narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1997.
Kenijos konstitucinė santvarka