L. Šulgaitė. XVII–XX amžiai (17 a. molio plyta, porcelianas, 1994–2003, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

kerãmika, dailióji kerãmika, taikomosios dekoratyvinės dailės šaka; degti dailieji dirbiniai iš molio ir jo mišinių su neorganiniais junginiais. Keramikos gamybos ciklą sudaro žaliavos paruošimas, formavimas (dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipsinėse formose), džiovinimas, degimas. Pagal paskirtį būna buitinė (indai, žaislai), dekoratyvinė (vazos, pano, sienelės, skulptūros, papuošalai, konceptualios kompozicijos), architektūrinė (dekoratyvinės apdailos plytelės, kokliai, profiliuotos plytos) keramika. Pagal medžiagos sudėtį ir gamybos technologiją keramika skirstoma į akmens masės keramiką, fajansą, porcelianą, terakotą. Pagal degimo temperatūrą būna žemo (iki 1000 °C), vidutinio (iki 1300 °C) ir aukšto (daugiau nei 1300 °C) degimo keramika, pagal degimo technologiją – juodoji keramika, raku ir kita. Išdegtų dirbinių paviršius šlifuojamas, gludinamas, poliruojamas, dažomas keraminiais dažais, lakuojamas, vaškuojamas, dekoruojamas angobu, glazūra, poglazūrine arba antglazūrine tapyba, liustru, reljefu, raižyba, sgrafitu, kitais būdais. Dirbinio meninę raišką lemia jo paskirtis, medžiaga, forma, paviršiaus apdaila ir dekoras.

Istorinė apžvalga

Keramika pradėta kurti paleolito laikotarpiu. Ankstyvieji keramikos dirbiniai – rankomis lipdytos žmonių ir gyvūnų statulėlės (figūrėlės iš Dolní Věstonicų, Čekija, 27 000–23 000 prieš Kristų), storasieniai smailiadugniai arba apskritadugniai puodai (įsigalėjus sėsliam gyvenimo būdui – plokščiadugniai) plačiais kakleliais. Iš pradžių keramika buvo džiovinama saulėje, nuo vėlyvojo paleolito pradėta degti (iš pradžių prie laužo, po to laužavietėje, vėlesniais laikais – specialiose degimo krosnyse). Pagal keramikos dirbinių puošybą, kartais jų paskirtį ir gamybos būdą skiriamos archeologinės kultūros: Dunojaus kultūra, juostinės keramikos kultūra, duobelinės‑šukinės keramikos kultūra, virvelinės keramikos kultūra ir kitos. Neolito laikotarpiu kurti įvairesni keraminiai indai, juos pradėta dekoruoti estetinę ir maginę reikšmę turinčiais reljefiniais ornamentais (džiomono kultūros keramika Japonijoje; juostinė keramika Čekijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir kitur, apie 5600–4500 prieš Kristų; šukinė duobelinė ir finougrų keramika, gaminta teritorijoje nuo Ryrų Skandinavijos iki Baikalo ežero, 4 tūkstantmečio pabaiga–3 tūkstantmetis prieš Kristų) ir tapytais geometriniais, augaliniais bei figūriniais motyvais (Kretos‑Mikėnų kultūros keramika, 7–3 tūkstantmetis prieš Kristų; Samarros kultūros keramika Mesopotamijoje, 6 tūkstantmetis prieš Kristų). Eneolito laikotarpiu atsirado įvairesnės formos ir ornamento dirbinių (varpelinės keramikos kultūros indai Vidurio Europoje ir Didžiojoje Britanijoje). Bronzos amžiuje Artimuosiuose Rytuose pradėtas naudoti iš pradžių rankomis, vėliau kojomis sukamas žiedžiamasis ratas, Mesopotamijoje ir senovės Egipte susiformavo keramikų amatininkų sluoksnis. Sukurta įvairaus dydžio ir formų plokščiadugnių puodų, dubenų, ąsočių, vazų, dekoruotų spalvotu moliu, glazūra (Sūzų keramika, 3 tūkstantmetis prieš Kristų, Egipto fajansas, nuo 3 tūkstantmečio prieš Kristų), iš pradžių džiovintų, vėliau degtų terakotos plytų (Raudonieji rūmai Uruke, 4 tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga), eksterjero ir interjero glazūruotų plytelių (deivės Ištarės vartai Babilone, 6 a. prieš Kristų), amuletų, antspaudų, rašymo lentelių.

urna (Kinija, apie 2000 prieš Kristų, Denverio dailės muziejus)

Raiškiais augaliniais ir gyvūniniais raštais pasižymėjo Kretos‑Mikėnų kultūros keramika (Kamarės vazos). Geometriniu, kiliminiu, juodafigūriu ir raudonfigūriu stiliumi dekoruotas vazas kūrė graikai (graikų vazos), metalo indus primenančią keramiką plėtojo etruskai ir romėnai (gamino ir į graikų vazas panašius indus). Antikos laikotarpiu plito molinės architektūrinės detalės ir papuošimai (metopos, antefiksai, reljefai, dekoratyvinės skulptūros ir kita), plėtota mirusiųjų kultui skirta keramika (etruskų urnos – kanopos, sarkofagai su mirusiųjų figūromis), smulkioji plastika (Tanagros skulptūrėlės). Senovės Romos tradicijos tęstos Bizantijoje, čia nuo 9 a. kurti skaidria glazūra ir angobais dekoruoti bei reljefu puošti indai (Artimųjų Rytų įtaka), darytos spalvotos sienų ir grindų plytelės.

Žlugus Romos imperijai keramikos raida Vakarų Europoje sulėtėjo. Viduramžiais puošni keramika gaminta Rytų šalyse. Kinija 4–5 a. garsėjo fajanso dirbiniais, čia 6–7 a. išrastas porcelianas (centrai – Cidžou, Hebei provincija, Longčuanas, Džedziango provincija, nuo 14 a. – Dzingdedženas), 10–13 a. kurtas puošnus seladonas. Nuo 10 a. porceliano dirbiniai plito Korėjoje. Japonijoje (japonų keramika) 12–16 a. keramikos dirbinius gamino vadinamosios šešios senosios krosnys: Seto, Tokoname, Šigaraki, Tamba, Eičidzenas, Bidzenas. 15 a., plintant arbatos gėrimo ceremonijai, padidėjo jai skirtų gėlių vazų, indų, dėžučių ir kitų dirbinių paklausa, pradėta kurti raku keramika (pradininkas Tanaka Čiodžiro, 1516–1592). Nuo 17 a. Aritoje, Kutani ir Okavači gamintas porcelianas. Vidurinės Azijos (daugiausia Bucharos, Samarkando), Persijos, Turkijos šventyklos ir rūmai nuo 12 a. buvo dekoruojami spalvotomis fajanso plytelėmis. Persijoje nuo 9 a. gamintas puošnus fajansas, dekoruotas liustru, nuo 12 a. fajansas puoštas tapytais figūriniais poemų ir dvaro gyvenimo siužetais (minaji). Ispanijoje nuo 12 a. (daugiausia Valensijoje) kurta įmantriais augaliniais raštais, arabeskomis, maureskomis, herbais dekoruota ispanų‑maurų keramika. Ikikolumbinėje Amerikoje 7–15 a. majai lipdė raiškias terakotines statulėles, actekai, inkai ir kiti – antropomorfinius ir raiškiais raštais dekoruotus įvairios formos indus.

lėkštė (Timūridų laikotarpis, Persija)

Vakarų Europoje keramika ypač intensyviai plėtota Renesanso laikotarpiu. 14 a. pabaigoje–17 a. Italijoje buvo kuriama majolika, dekoruota augaliniais ornamentais, arabeskomis, groteskais, figūrinėmis kompozicijomis, portretais (italų majolika). 16 a. tobulinant majoliką ir ieškant porceliano receptūros Florencijoje sukurtas minkštasis porcelianas (Medici porcelianas). Italų majolika nuo 15 a. darė poveikį Vokietijos, nuo 16 a. – Prancūzijos fajansui (jo gamybos centrai – Nevers’as, Moustier, Rouenas, Strasbūras ir kiti); šis imitavo ir ispanų‑maurų keramikos, kinų porceliano išvaizdą, vėliau buvo išplėtotas savitas stilius (Saint‑Porchaire’o fajansas). Vokietijoje 14 a. pradėta gaminti buitinė ir dekoratyvinė akmens masės Reino keramika, panaši į metalo indus. 16 a. Prancūzijoje savitą keramiką kūrė B. Palissy. Olandija nuo 17 a. garsėjo Delfto fajansu (buities reikmenys, indai, vazos, žvakidės, smulkioji plastika, apdailos plytelės, kokliai, kita), dekoruotu tamsiai mėlynos spalvos poglazūrine tapyba. 1709 Vokietijoje J. F. Böttgeris išrado kietąjį (vadinamąjį tikrąjį) porcelianą; porceliano manufaktūros įsteigtos Meissene (Meisseno porcelianas), Vienoje (Vienos porcelianas), Sankt Peterburge (Peterburgo porcelianas), Berlyne (Berlyno porcelianas), Sèvres’e (Sèvres’o porcelianas), Kopenhagoje (Kopenhagos porcelianas), Rygoje (Rygos porcelianas). 1790 Koreco (Rovno sritis) manufaktūroje pradėtas gaminti pirmasis Abiejų Tautų Respublikoje kietasis porcelianas (receptūrą sukūrė P. Mezeris, dirbinius dekoravo P. Smuglevičius, J. Sobieskis; Koreco keramika). Apie 1750 Didžiojoje Britanijoje (Bow, Chelsea, Derby) pradėtas gaminti kaulo porcelianas. 18 a. keramikos (ypač porceliano) dirbiniuose vyravo rokokas. 18 a. paskutiniais dešimtmečiais pasireiškė klasicizmas, jį plėtojo Didžiosios Britanijos keramikos įmonės, ypač Wedgwoodo akmens masės manufaktūros, kurios veikė nuo 1776 (Wedgwoodo keramika). 18 a. 2 pusėje Europoje buvo labai populiari marmurą imituojanti biskvito (2 kartus degtas, neglazūruotas porcelianas) figūrinė plastika, biustai, plaketės.

altoriaus fragmentas su Švč. Mergelės Marijos karūnacijos scena (dailininkas A. Della Robbia, 15 a. pabaiga–16 a. pradžia, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra La Spezijoje)

indas džiovintų gėlių, vaisių kvapiam mišiniui (Sèvres’o porceliano manufaktūra, 1758, porcelianas, auksavimas, Wallace’o kolekcija Londone)

19 a. keramika pasižymėjo formų ir stilių įvairove. Buvo imituojama istoriniai stiliai, B. Palissy dirbiniai (M. Mafros kūriniai, 19 a. 5–6 dešimtmetis). 19 a. viduryje Didžiojoje Britanijoje kilo J. Ruskino idėjų įkvėptas Meno ir amatų sąjūdis (Arts and Crafts Movement), nukreiptas prieš neskoningą masinės gamybos produkciją. Sąjūdžio idėjos, pradėtos įgyvendinti W. Morriso, paveikė žemyninės Europos keramiką, kuriai įtaką darė ir 19 a. 2 pusėje pasaulinėse parodose eksponuota Tolimųjų Rytų keramika. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje keramikoje reiškėsi modernas. Reikšminga buvo prancūzų Ch.‑J. Avisseau, J.‑C. Zieglero, J. T. Decko, A. Delaherche’o, E. Chaplet, P.‑A. Dalpayrat, J. Carrièso, austro G. Klimto kūryba. Keramiką plėtojo dailiųjų amatų ir dizaino sambūriai Lenkų taikomoji dailė (įkurta 1901), Vienos dirbtuvės (įkurtos 1903), Werkbund (įkurtas 1907), Krokuvos dirbtuvės (įkurtos 1913) ir kiti. Moderniosios keramikos sampratai formuotis svarbi buvo ir anglų orientalistų – B. Leacho, W. Staite’o Murray, M. Cardew – kūryba. Rusijoje po Spalio perversmo (1917) kurtas agitacinis porcelianas, kurį ideologiniais simboliais, suprematistiniais ornamentais dekoravo dailininkai modernistai (N. Sujetinas, S. Čechoninas, V. Kandinskis, A. Leporskaja ir kiti). 20 a. 1 pusėje svarbus keramikos centras buvo Skandinavijos šalys. Funkcionalizmą ir art deco kryptį plėtojo keramikos įmonės Gustavsberg, Röstrand (Švedija), Arabia (Suomija), Bing & Grøndahl, Saxbo (Danija). 3–4 dešimtmetyje art deco keramiką kūrė É. Lenoble’is, J. Besnard’as, R. Lechanelis, J. Mayodonas (Prancūzija), G. de Salvo, G. Manzù, L. Fontana (Italija), C. Cliff, S. Cooper (Anglija). Nuo puošnių dirbinių prie griežtų, funkcionalistinių radikaliai pereita Bauhause (O. Lindigo, M. Krehano, G. Marckso dirbiniai).

vaza butelis (Japonija, 19 a., porcelianas, Rytų meno muziejus E. Chiossone Genujoje)

ąsotis (dailininkas O. Lindigas, Vokietija, 1922, akmens masė, glazūra)

Keramika daugelyje šalių suklestėjo po II pasaulinio karo. Prie jos populiarumo prisidėjo P. Picasso, F. Léger, J. Lurçat, J. Miró, kurie savo dirbiniuose praplėtė keramikos raišką, niveliavo dailės rūšių ribas. 1955 Ženevoje įkurta Tarptautinė keramikos akademija, kuri rengia tarptautines parodas ir kongresus. Daugelyje šalių veikia keramikos muziejai (Faenzoje, įkurtas 1908, Ženevoje – Musée Ariana, įkurtas 1884, Valensijoje – Museo de Ceràmica de Manises, įkurtas 1967, Frechene – Keramion, įkurtas 1971, kiti), rengiamos tarptautinės parodos ir simpoziumai (Faenzoje nuo 1938, Vallaurise, Prancūzija, nuo 1967, Nyone, Šveicarija, nuo 1987, kiti). 7 dešimtmetyje įtakos keramikai turėjo archeologinė ir etnografinė puodininkystė, dailės avangardinės kryptys (minimalizmas, popartas, opartas), 8 dešimtmetyje – fotorealizmas, 9 dešimtmetyje – konceptualioji dailė. Nuo 20 a. paskutinių dešimtmečių keramikoje reiškėsi postmodernizmas; būdinga ankstesnių dailės krypčių interpretacija, kūrinio idėjos sureikšminimas, abstrakcionizmo, neosiurrealizmo ir kitų tendencijų susipynimas, kartais antimedžiagiškumas. 20 a. 2 pusėje keramika plėtota Didžiojoje Britanijoje (P. Simpson, H. Coperis, C. Pearsonas, R. Duckworth), Prancūzijoje (É. Pignonas, S. Madoura‑Ramié, G. Ramié), Vokietijoje (R. Bampi, W. Kuchas, H. Griemertas), Austrijoje (K. Ohnsorgas, P. Weihsas, G. ir K. Spurey), Šveicarijoje (É. Chapallaz, A. Zahneris, J.‑C. de Crousaz, P. Weiss), Olandijoje (Y. Kleinveld, I. Vonck, B. Haenen), Belgijoje (P. Caille’is, C. Dionyse, A. de Vinckas), Čekijoje ir Slovakijoje (P. Rada, L. Hladikova, J. Hausneris, P. Svoboda), Lenkijoje (M. Kowalskis, A. Starczewskis, A. Zamorska, K. Cybińska), Estijoje (H. Kuma, L. Rohlinas, A. Tippe, N. Unstalu), Latvijoje (G. Kruglovas, E. Detlavas, M. Melnalksne, S. Ozoliņa), Japonijoje (Š. Hamada, K. Tomimoto, M. Hiroaki, M. Dzendži, T. Širo), Jungtinėse Amerikos Valstijose (P. Voulkosas, W. Higby, B. Clarke’as).

Laivas (dailininkas Ph. Cornelius, Jungtinės Amerikos Valstijos, 1992, šamotas, Panevėžio miesto dailės galerija)

2972

Keramika Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje rankomis lipdyti moliniai indai naudoti nuo neolito (4 tūkstantmetis prieš Kristų); tai – maisto produktų laikymo, gaminimo, valgymo ir įkapių indai. Kai kada moliniai indai naudoti kaip žibintai arba kitoms buities reikmėms. Indus nuo 4 tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki 11–12 a. po Kristaus daugiausia lipdė moterys; jie buvo degami židiniuose ir laužuose. Vidurinio neolito Nemuno kultūrai (3 tūkstantmetis prieš Kristų) būdingi smailiadugniai, plačiaangiai, mažai profiliuotais kakleliais puodai, lipdyti iš molio su augalinėmis priemaišomis. Puodų paviršius šiurkštus, mažai ornamentuotas; įvairių formų duobutėmis ir įspaudėliais puošta daugiausia tik po puodo briauna. Vidurinio neolito Narvos kultūros (3 tūkstantmečio prieš Kristų vidurys ir 2 pusė) puodai t. p. smailiadugniai ir plačiaangiai, lipdyti iš molio su gausiomis trintų sraigių ir augalinėmis priemaišomis. Puodų angos profiliuotos peteliais, kurie puošti įvairiais štampeliais įspaustų duobučių ornamentu. Kartais dekoruojamas visas puodo paviršius (Šventosios gyvenvietės, Kretuono gyvenvietės). Paplitus Pamarių kultūrai (apie 2000 prieš Kristų) atsirado įvairesnių formų plačiadugnių indų: plačiaangių puodų, rutuliškų amforų (žemu profiliuotu kakleliu ir siaura anga, kartais su ąsomis ant pilvelio), taurių, įvairių dydžio puodynių, apskritų ir pailgų dubenėlių. Molio masėje daug smėlio arba smulkiai trinto granito priemaišų. Kai kurie dirbiniai puošti įvairiai derintais duobučių, virvelių, įspaudų ir kitų raštų ornamentais (Biržulio stovyklavietės ir gyvenvietės, Kretuono gyvenvietės radiniai). Būta ir didelių neornamentuotų indų storomis sienelėmis.

puodas iš Šventosios I gyvenvietės (3 tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga–2 tūkstantmečio prieš Kristų pradžia, Lietuvos nacionalinis muziejus)

Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje daugiausia naudoti indai, lipdyti iš molio su trinto granito priemaiša, šiek tiek profiliuotomis sienelėmis, neryškiai brūkšniuotu paviršiumi. Kapuose rasta žemų dubenėlių su ąselėmis (Kurmaičių kapinynas, Kurmaičių pilkapynas) ir aukštakaklių ąsotėlių (Ėgliškių pilkapynas); jų paviršius gerai nulygintas, puoštas įrėžtu geometriniu raštu. 1 tūkstantmetyje prieš Kristų Rytų Lietuvoje buvo paplitusi brūkšniuotoji keramika. Tai įvairaus dydžio kibiro pavidalo mažai profiliuoti puodai su žemais stačiais kakleliais ir aštria briauna. Jų sienelių paviršius vertikaliai (kai kada šiek tiek įstrižai) brūkšniuotas; briauna ir kaklelis kartais puošti duobutėmis, nagų įspaudais – gnaibymu. Naudoti puodai ir dubenys lygiu, rečiau šiurkštesniu paviršiumi; jie dažniausiai nedekoruoti. 1 tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje Vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje ėmė plisti grublėtoji keramika. Jai būdinga dažniausiai dideli, aukšti kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Indai beveik visada neornamentuoti; naudoti puodai ir lygiu paviršiumi.

10 a. pradėta naudoti rankinį žiedžiamąjį ratą, šiek tiek vėliau – ir krosnis moliniams puodams degti, atsirado amatininkų puodžių. Žiestų puodų peteliai (kai kada ir kaklelis) buvo ornamentuojami laužytomis, banguotomis arba ištisinėmis tiesiomis linijomis, rečiau puošiami įstrižomis įkartėlėmis. Kartais puodų petelius amatininkai puošė įstrižomis, pailgomis arba įvairių duobučių juostomis (toks ornamentavimo būdas išliko iki 16 a.). 11–14 a. žiestųjų puodų dugne būdavo įspaudžiama ženklų (tokių puodų rasta Bubių piliakalnyje, Darbutų piliakalnyje, Nemenčinės piliakalnyje, Rumšiškių kapinyne). Manoma, tai – puodžių arba užsakovų ženklai. Be to, buvo naudojami ir rankomis lipdyti, po to ant žiedžiamojo rato apdailinti puodai. 14–15 a. miestuose paplitus kojiniam žiedžiamajam ratui imta gaminti įvairaus dydžio ir paskirties tobulesnės plastikos ir dekoro dirbinius. 14 a. pradėta naudoti molinius indus žiestais dangteliais, molines lėkštes, ąsočius, dubenis, 15 a. – geriamuosius puodelius ir keptuves. Nuo 15 a. miestuose buvo steigiamos keramikos dirbtuvės, daugėjo amatininkų, kūrėsi cechai. Renesanso laikotarpiu pasidarė svarbi keramikos dekoratyvinė funkcija. Keramika buvo puošiami pastatų portalai, langų ir durų apvadai. Indų formos mažai pakito. Renesanso formų krosnys (Vilniaus Žemutinės, Kauno, Trakų, Panemunės pilių) nuo 16 a. buvo mūrijamos iš grotelinių, nišinių ir plokštinių koklių (jie buvo mažesni nei europiniai), dekoruotų geometriniu (treliažas, žuvies žvynai, kvadratas), augaliniu (rožė, tulpė, ąžuolo lapai, rugiagėlė) ir figūriniu (portretai, giminių herbai, heraldiniai motyvai, figūrinės kompozicijos) ornamentu. Keramika suklestėjo baroko laikotarpiu. Gaminta tradicinių formų buitiniai indai su įvairesne glazūra ir ornamentais. 17–18 a. buvo gaminamos Renesanso epochoje susiklosčiusios koklių rūšys, jie puošti laisvesniu geometriniu, augaliniu, figūriniu, heraldiniu ornamentu. Statyta puošnios krosnys (Kražių kolegijoje, Vilniuje jėzuitų vienuolynuose prie Šv. Rapolo ir Šv. Kazimiero bažnyčių, meistras J. Ruofas, bernardinų vienuolyne, 1763, meistras P. Petrauskas). 18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų įsteigtose manufaktūrose pradėti kurti fajanso dirbiniai. Buitiniai ir dekoratyviniai indai daryti sekant italų majolikos dirbiniais, Delfto fajansu, kinų ir Meisseno porcelianu, vėliau suformuotas savitesnis stilius. Indus pradėta puošti grakščiu augaliniu ornamentu, gyvūniniais (paukščių, drugių) motyvais, peizažais, gėlių girliandomis, portretais. Klasicizmo laikotarpiu plito fajansas. Taisyklinga forma, puošyba antikos architektūrinėmis detalėmis (kolonomis, puskolonėmis, antablementais) būdinga 18 a. pabaigos–19 a. 1 pusės krosnims. 18 a. pabaigoje buvo populiarus ir rokokinis fajansas, Tolimųjų Rytų porceliano imitacijos. 19 a. pradžioje buvo madingi antiką imituojantys dirbiniai, puošti girliandomis, medalionais, antikos herojų figūromis. Plito smulkioji plastika (biustai, skulptūrėlės) iš biskvito. Klasicistiniais dirbiniais garsėjo keramikas I. J. Ceizikas.

keramika (13–14 a., Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus)

19 a. 2 pusėje–20 a. pradžioje buitiniai ir dekoratyviniai indai, kai kur ir dailininkų bei architektų suprojektuoti kokliai buvo gaminami nuo anksčiau veikiančiose arba naujai įsteigtose dirbtuvėse: M. Navicko ir J. Simanausko fajanso fabrikuose Vilniuje (abu įsteigti 1832), N. Zubovo koklių fabrike Aleksandrijoje (Šiaulių apskritis, įsteigtas 1886), Z. Lipšico keramikos fabrike Kuršėnuose, P. Puzino keramikos fabrike Grūžiuose, kitose įmonėse. Baranausko, Kareivos ir Römerių dirbtuvėse Vilniuje kurtas porcelianas. Meniškų, daugiausia neorenesanso ir neobaroko stiliaus koklinių krosnių išliko Vilniuje (Vileišių rūmuose, dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose, abeji Vilniuje).

20 a. pradžioje keramika gaminta kaimo puodžių ir miesto amatininkų dirbtuvėse. Vyravo liaudies keramikos, moderno ir istorizmo (daugiausia neobaroko ir neorokoko) formų dirbiniai. Indai buvo glazūruojami, puošiami lipdytu arba spaustu reljefiniu dekoru. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais keraminių indų sukūrė K. Dragūnas, N. Teseckas, J. Rimša. Per I pasaulinį karą (nuo 1916) veikė Vilniaus darbo namai (Wilnaer Arbeits Stuben), kurių dirbtuvėse buvo kuriama ir keramika. 3 dešimtmetyje keramikus rengė tik amatų mokyklos ir amatininkų dirbtuvės (Vilniuje, Kaune, Viekšniuose, Mažeikiuose ir kitur). 1931 Kauno meno mokykloje įsteigta Keramikos studija (vedėjas P. Brazdžius, nuo 1934 – L. Strolis). 1935 įsteigta Kauno valstybinė keramikos mokykla, 1936 pertvarkyta į Kauno I valstybinę amatų mokyklą. Žemės ūkio rūmai nuo 1932 Viekšniuose ir Kaune rengė puodininkystės kursus.

3–4 dešimtmetyje gaminta buitiniai ir dekoratyviniai indai, smulkioji plastika, diegta redukcinė glazūra (P. ir V. Brazdžių kūryba). Art deco, Tolimųjų Rytų ir tautodailės tendencijas plėtojo L. Strolis. 4 dešimtmetyje Kauno meno mokyklą baigę V. Miknevičius, V. Manomaitis, B. Bakutytė‑Vosylienė, E. Vaškevičiūtė, P. Steponavičius ir kiti keramikai kūrė įvairios paskirties ir stiliaus indus, populiarią skulptūrinę keramiką, smulkius dirbinius.

II pasaulinio karo metais ir per pirmąjį pokario dešimtmetį keramikos gamyba buvo sutelkta Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Keramikos dirbinių sukūrė L. Strolis, V. Miknevičius, V. Manomaitis, P. Krivaitis, Pranas Lapė, M. Bartusevičiūtė, I. Davidovaitė, E. Marčiulionienė, T. Miknevičienė ir kiti. 1943 05 02 Kaune buvo atidaryta pirmoji dailiosios keramikos paroda.

1945 Kaune pradėjo veikti Dailės kombinatas. Dekoratyvinių, buitinių indų, servizų sukūrė B. Zygmantaitė, J. Vyšniauskienė, A. Pivoriūnas, V. Miknevičius. Kurti keraminiai pano (Jonas Mikėnas, J. Mozūraitė‑Klemkienė, J. Kėdainis, T. Miknevičienė, L. Strolis, B. Vyšniauskas, N. Petrulis, M. Vrubliauskas). Skulptūrinės keramikos 6 dešimtmetyje sukūrė B. Bakutytė‑Vosylienė, V. Manomaitis, O. Šuminaitė, E. Venckevičienė, J. Mikėnas, J. Vyšniauskienė, V. Miknevičius.

L. Strolis. Vyno servizas (molis, redukcija, matinė glazūra, 1961, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

7 dešimtmečio pradžioje pradėjo reikštis vėlyvojo modernizmo tendencijos. Keramikos atsinaujinimui buvo svarbūs J. Adomonio, G. Jacėnaitės, I. E. Talmanto, A. Ličkutės, J. Vyšniauskienės, E. Venckevičienės, D. Eidukaitės, A. Lauciaus, L. Šulgaitės, M. Bankauskaitės dekoratyviniai dirbiniai; šio laikotarpio dekoratyvinei keramikai būdinga ekspresyvi plastika, formos ir dekoro harmonija. Keramikai dalyvavo tarptautinėse parodose Ženevoje (1958), Oostendėje (1959), Varšuvoje (1959), Prahoje (1962). Plėtota archeologinių formų keramika, domėtasi Europos keramikos tendencijomis, ypač čekų ir vengrų keramika. Vyravo buitiniai ir dekoratyviniai indai.

8 dešimtmečio keramika tapo stilistiškai įvairesnė, stiprėjo siužetiškumo ir skulptūriškumo tendencijos, plito organinė pakraipa (L. Šulgaitė, G. J. Degutytė, A. Ličkutė, D. Kondrotaitė, A. Jonuškaitė‑Šaltenienė). 8–9 dešimtmetyje pradėjo klostytis konceptualioji keramika, kurios atsiradimas siejamas su vaizduojamosios dailės integracija į taikomąją dailę, autoriaus siekiu kūrinyje reikšti idėjas, nebūdingas taikomajai dailei. Prie konceptualiosios keramikos atsiradimo prisidėjo A. Ličkutė, L. Šulgaitė, A. Degutytė, J. Adomonis, G. Jacėnaitė, vėliau ją plėtojo K. Karkaitė‑Mazūrienė, A. Jonuškaitė‑Šaltenienė, N. Blaževičiūtė, V. Karatajūtė‑Šarauskienė, G. Pinkutė, M. Kiauleikytė, Džiuljeta ir Gvidas Raudoniai, R. Jakimavičius, D. Laučkaitė‑Jakimavičienė, V. Juršienė, J. Laurušaitė, J. Arčikauskas, R. Sakalauskas. 8–9 dešimtmečio keramikoje liko svarbus ir gerai įvaldytas amatas (A. Lauciaus, M. Bankauskaitės, V. Miknevičiaus, G. K. Jasudytės, J. Vyšniauskienės, L. Kuzmienės, E. Venckevičienės indai), kuris kartais konceptualizuojamas (G. Šibonio, E. Šimatonio kūriniai). Nuo 9 dešimtmečio keramikos medžiaga kartais traktuojama netradiciškai: imituojamos kitos medžiagos (A. Keturakienė), ankstesnių laikų keramikos technologijos – Egipto fajansas, Wedgwoodo akmens masė (L. Šulgaitė), raku ir juodoji keramika (T. Jankauskaitė, O. Kreivytė‑Naruševičienė, G. Jacėnaitė, L. Kuzmienė), dirbiniai inkrustuojami spalvoto molio mase (K. Karkaitė‑Mazūrienė), dekoruojami antikos technologijomis (I. E. Talmantas). Sukurta dekoratyvinių pano, plokščių, vazų visuomeniniams interjerams (D. Gobytės‑Daunorienės, D. Eidukaitės, J. Adomonio, K. Dzimidavičienės kūriniai). 1974 keramikos gamykloje Jiesia įdiegta kaulo porceliano technologija, nuo 1981 pradėta masinė porceliano dirbinių gamyba (I. Petravičienės, A. Višinskienės, Ž. Bardzilauskaitės‑Ragauskienės, dabar Bardzilauskaitė‑Bergins, R. Juršėnienės, V. Liaugaudienės, Z. Vaškevičienės, G. Stungurienės, G. Vanagienės kūriniai).

10 dešimtmetyje meniškų konceptualių kompozicijų sukūrė K. Urbonavičius, R. Skuodis, V. Juršienė, L. Matijošaitytė‑Martinkienė, D. Jazgevičiūtė‑Jarmalavičienė, A. Keturakienė, O. Petkevičiūtė ir kiti. Plėtojama postmodernizmo stilistika, derinami masinės ir elitinės kultūros įvaizdžiai (D. Laučkaitė‑Jakimavičienė, Ž. Bardzilauskaitė‑Bergins), ryškėja ironija, žaidybinis pradas (J. Kvašytė, N. Marčėnaitė, M. Jonutis), kartais plėtojama bjaurumo, natūralizmo tendencija (Svajonės ir Pauliaus Stanikų, O. Grigaitės kūryba), atgaivinama figūrinė keramika (A. Janušonis), pabrėžiamas groteskas, vertybių perkainojimo aspektas (J. Kvašytė). Dailininkai atsisakė romantizuoto požiūrio į kūrybą, atgaivino realistines raiškos priemones, kėlė keramikos ir objekto santykio problemą (A. Keturakienė, R. Jakimavičius, T. J. Daunora).

O. Grigaitė. Pano Mėlynas (šamotas, spalvotos glazūros, 1992)

Nuo 1989 Panevėžyje rengiami keramikos simpoziumai tapo Panevėžio tarptautiniais keramikos simpoziumais. Randamonyse (Druskininkų savivaldybė), Merkinėje, Varėnoje, Vilniuje ir kitur vyksta juodosios keramikos Lietuvos ir tarptautiniai seminarai bei simpoziumai, kai kuriuose Lietuvos miestuose rengiami keramikos simpoziumai. 1995 Vilniuje įsteigtos atviros dirbtuvės Juodosios keramikos centras, 1996 nuo Vilniaus Dailės kombinato atsiskyrė Keramikos meno centras. Dailininkai keramikai rengiami Vilniaus dailės akademijoje, Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete (iki 2001 Kauno aukštesnioji meno mokykla), technologai keramikai – Vilniaus kolegijoje, keramikos mokyklose, inžinieriai keramikai – Kauno technologijos universitete. Išeivijoje keramikos dirbinių sukūrė E. Marčiulionienė, P. Vaškys, R. Vizgirda, Antanas ir Kostas Ulevičiai (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Bakis (Kanada), J. Janavičienė (Australija), J. Kvedaravičius (Vokietija).

L: J. Adomonis Dailioji keramika Vilnius 1966; J. Mikėnas Dailiosios keramikos technologija Vilnius 1967; A. Tautavičius Vilniaus pilies kokliai Vilnius 1969; V. Miknevičius Dailioji keramika Vilnius 1970; J. Bubnys, V. Jasiukevičius Dailioji keramika Lietuvoje Vilnius 1992; J. Adomonis Keramikos menas Vilnius 1998; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003; M. Valotaire La Céramique française moderne Paris 1930; R. Miller Japanese Ceramics Tokyo 1960; K. Hetteš, P. Rada Moderne Keramik Praha 1965; G. C. Nagumo Creative Ceramics Tokyo 1974; M. Casson The Craft of the Potter London 1977; J. W. Conrad Contemporary Ceramic Techniques New Jersey 1979; M. Ružička Keramik der Gegenwart Praha 1979; H. Chojnacka Fajanse polskie XVIII–XIX wieku Warszawa 1981, Polska porcelana 1790–1830 Warszawa 1981; Form und Dekor Leipzig 1983; R. Hopper The Ceramic Spectrum Pennsylvania 1984; Ch. McKee Ceramics Handbook California 1984; Techniques of the World’s Great Masters of Pottery and Ceramics New York 1984; W. D. Kingery, P. B. Vandiver Ceramic Masterpieces: Art, Structure and Technology London 1986; S. J. Vainker Chinese Pottery and Porcelain London 1991; K. McCready Art Deco and Modernist Ceramics New York 1997.

2972

1362

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką