paplūdimys Kerkyroje
Kèrkyra, Kòrfu, sala Jonijos jūroje, Jonijos salyne. Priklauso Graikijai. Su keliomis mažomis gretimomis salomis sudaro Kerkyros nomą; plotas 641 km2, 102 000 gyventojų (2011). Administracinis centras – Kerkyra.
Sala susidariusi daugiausia iš klinties. Šiaurinė dalis kalnuota; didžiausias aukštis 906 metrai. Šiaurės vakariniame krante yra abrazinių grotų. Pietinėje pakrantėje – Korisijos lagūna; daug paukščių.
Auginama alyvmedžiai, citrinmedžiai, vynmedžiai. Veisiamos kiaulės, avys. Vaisių perdirbimas. Žvejyba. Turizmas. Kurortai.
Istorija
Senovėje sala laikyta Homero Odisėjoje minima fajakų šalimi Scherija. 8 a. pr. Kr. viduryje salą kolonizavo korintiečiai. Jie salos rytinėje pakrantėje įkūrė koloniją, kuri, kaip ir sala, buvo vadinama Korkyra (vėliau įsitvitino Kerkyros vardas); netrukus ši kolonija tapo svarbiu graikų jūrų kelio į Apeninų pusiasalį punktu ir metropolijos varžove. 665 pr. Kr. Kerkyros kolonija laimėjo jūrų mūšį su Korintu ir tapo nepriklausoma nuo metropolijos. Nesutarimai dėl bendrai valdomos Epidamno kolonijos 435 pr. Kr. virto antru dideliu jūrų mūšiu su Korintu. 433 pr. Kr. Kerkyros kolonija sudarė sąjungą su Atėnais, dalyvavo Peloponeso kare (431–404 pr. Kr.). 229 pr. Kr. salą užėmė ilyrai, 2 a. pr. Kr. – romėnai; Kerkyra tapo Achajos provincijos, nuo 148 pr. Kr. – Makedonijos provincijos dalimi. 4 a. pabaigoje Romos imperijai suirus atiteko Bizantijai. 12 a. viduryje užėmė kunigaikštystę Sicilijoje įkūrę normandai. Nuo 1259 Kerkyra priklausė Neapoliui, 1386–1797 – Venecijos respublikai. 1815 atiteko Didžiajai Britanijai, 1864 perduota Graikijai. Per II pasaulinį karą 1941–44 užimta italų ir vokiečių kariuomenių. Nukentėjo per 1953 žemės drebėjimą.