žiauberiškosios kerpės: a – molinė karpūnė, b – kampuotoji lekanora; lapiškosios kerpės : c – plačioji platužė, d – sieninė geltonkerpė; krūmiškosios kerpės: e – uosinė ramalina, f – elninė šiurė

kérpės (Lichenes), lichenizúoti grỹbai (gr. leichēn – kerpė), nesistematinė grybų grupė, pasižyminti specifiniu simbiotiniu gyvenimo būdu. Tikslus rūšių skaičius nežinomas, svyruoja nuo 13 500 iki 18 000 rūšių (Lietuvoje apie 630). Didžiąją kerpių dalį sudaro aukšliagrybiai, kitą – papėdgrybiai. Paplitusios visame pasaulyje. Auga ant medžių žievės, medienos, akmenų, augalų liekanų, kitų kerpių, dirvožemyje, samanose. Tundroje, kalnuose ir smėlynuose kerpės dažnai užima didelius plotus ir sukuria savitas bendrijas. Kerpių gniužulą sudaro grybo hifai (mikobiontas) ir dumblių bei melsvabakterių ląstelės (fotobiontas). Kerpių rūšis nustatoma iš mikobionto rūšių.

Pagal gniužulo išvaizdą kerpės skirstomos į žiauberiškąsias, lapiškąsias ir krūmiškąsias. Žiauberiškųjų kerpių gniužulas dažniausiai nesudaro struktūros, yra plėvelės, grūdelių, miltelių ar plutos pavidalo, kartais primena žvynelius, lapiškųjų gniužulas – stambus vienalakštis arba sudarytas iš kelių smulkesnių lakštelių, krūmiškųjų – statūs ar nusvirę krūmeliai, sudaryti iš pailgų cilindriškų ar plokščių lakštų. Kai kurios kerpės turi dimorfinį gniužulą – pirminį (žiauberišką arba lapišką) ir antrinį (krūmišką). Lapiškųjų ir krūmiškųjų kerpių gniužulai gali būti vientisi, arba homeomeriniai, ir sudėtingos anatominės sandaros, arba heteromeriniai. Prie substrato kerpės tvirtinasi visu gniužulu arba iš apatinio žievinio sluoksnio susidariusiomis išaugomis – rizinomis arba gomfais. Kerpių gniužulas visu savo paviršiumi siurbia vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis druskomis. Vanduo susilaiko tarp puriai susipynusių grybo hifų. Kerpės – poikilohidriniai organizmai (visos jų gyvybinės funkcijos vyksta tik gniužului atitinkamai sudrėkus). Dujos, kurių reikia kvėpavimui ir fotobionto vykdomai fotosintezei, t. p. patenka į gniužulą ir jame cirkuliuoja. Kerpėse susidaro įvairių org. medžiagų (kerpių medžiagos, angliavandenių – lichenino ir izolichenino), kurios saugo gniužulą nuo žalingos ultravioletinės spinduliuotės poveikio, gerina mikobionto ir fotobionto sąveiką, padeda kerpėms konkuruoti su samanomis ir induočiais augalais, saugo nuo kenkėjų.

Kerpės auga lėtai. Jų amžius labai įvairus – nuo kelių sezonų (trumpaamžės) iki >1000 metų (ilgaamžės). Dauginasi lytiškai (aukšliasporėmis ir bazidėsporėmis), nelytiškai (konidijomis) ir vegetatyviškai (soredėmis, izidėmis arba gniužulo dalimis). Lytinėmis ir nelytinėmis sporomis dauginasi tik kerpės mikobiontas; patekusios ant tinkamo substrato ir sudygusios sporos turi surasti tinkamą fotobiontą, kad galėtų užauginti normalų gniužulą. Kerpės svarbios dirvodarai, šiek tiek dalyvauja uolienų ardyme. Yra svarbus daugelio bestuburių gyvūnų mitybai ir prieglobsčiui. Tundroje jomis, ypač žiemą, minta šiauriniai elniai. Kai kurių rūšių kerpės valgomos (Rytų Azijoje), naudojamos vaistų ir parfumerijos pramonėje, interjerui dekoruoti, aplinkos taršai ir augalų buveinėms vertinti (yra oro taršos ir biologiškai gausių buveinių indikatoriai). Gali kenkti architektūros paminklams.

Lietuvoje paplitusios šios kerpių gentys: šiurė, kerpena, kedenė (Usnea), laumagaurė (Bryoria), meškapėdė (Peltigera), geltonkerpė (Xanthoria), kežas (Parmelia), lekanora (Lecanora), karpūnė (Verrucaria). Kerpes tiria mikologijos šaka lichenologija.

1700

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką