Kerro reiškinys

Kerro reiškinys (Kèro reiškinỹs), reiškinys yra kvadratinis elektrooptinis, magnetooptinis ir optinis. Kvadratinis elektrooptinis Kerro reiškinys – dvejopas šviesos spindulių lūžimas optiškai izotropinėje medžiagoje (pvz., dujose, skystyje, simetrijos ašį turinčiuose kristaluose), kai ją veikia stiprus elektrinis laukas. Jis tiriamas naudojantis Kerro narveliu – plokščiuoju kondensatoriumi, tarp kurio plokščių yra izotropinės medžiagos bandinys. Tiesiai poliarizuotas šviesos pluoštas eidamas pro tiriamą medžiagą nuo stipraus elektrinio lauko poveikio suskyla į nepaprastąjį (e), poliarizuotą išilgai lauko, ir paprastąjį (o) spindulį, poliarizuotą statmenai lauko. Tarp jų susidaro fazių skirtumas, gaunama elipsiškai poliarizuota šviesa. Paprastojo ir nepaprastojo spindulių lūžio rodiklių skirtumas proporcingas elektrinio lauko stiprio E kvadratui: (n_o– n_e)λ = BE²; čia λ – šviesos bangos ilgis, B – Kerro konstanta. Iš Kerro konstantos matavimų galima nustatyti molekulių struktūrą. Kvadratiniu elektrooptiniu Kerro reiškiniu naudojamasi konstruojant fotografijos aparatų užraktus, aukštojo dažnio šviesos moduliatorius, t. p. moksliniuose tyrimuose (tiriamas molekulių elektrinis poliarizuojamumas, orientacinė relaksacija). Magnetooptinis Kerro reiškinys yra tiesiškai poliarizuotos šviesos, statmenai kritusios į įmagnetintą feromagnetiką ir atsispindėjusios nuo jo, virtimas elipsiškai poliarizuota šviesa. Juo naudojamasi tiriant domeninę metalų, jų lydinių elektroninę sandarą. Optinis Kerro reiškinys vyksta stipriame lazerio spinduliuotės elektriniame lauke, nuo kurio poveikio lėtai kintantis terpės lūžio rodiklis lemia lazerio šviesos pluošto susifokusavimą ir jo fazės moduliavimą. Kvadratinį elektrooptinį Kerro reiškinį J. Kerras atrado 1875 (1910 paaiškino P. Langevinas ir M. Bornas), magnetooptinį – 1876 (magnetooptinį Kerro reiškinį aiškina kvantinė teorija).