keturvjininkai, 20 a. 3 dešimtmečio avangardistinė rašytojų grupuotė. Pavadinimas sietinas su žurnalu Keturi vėjai, grupuotės veiklos pradžia – su pirmaisiais K. Binkio, S. Šemerio ekspresionistiniais tekstais, publikuotais 1921 dienraščio Lietuva literatūriniame priede Sekmoji diena ir žurnale Skaitymai.
Keturvėjininkų iniciatorius K. Binkis propagavo modernųjį meną, 1922 Kaune rengė jaunųjų kūrėjų sueigas (vadinamuosius paldieninkus). Artimiausias jo bendražygis P. Tarulis vadovavo grupuotei ir redagavo žurnalą Keturi vėjai. Priklausė poetai K. Binkis, A. Rimydis, S. Šemerys, A. Šimėnas, T. Tilvytis, J. Tysliava, J. Žlabys-Žengė, prozininkai A. Gricius, P. Morkus, J. Švaistas, P. Tarulis, kritikai P. Janeliūnas, B. Raila. Veikloje dalyvavo dailininkai A. Galdikas, K. Šimonis, kompozitorius K. V. Banaitis. 1922 Keturvėjininkai išleido vienkartinį leidinį Keturių vėjų pranašas, jame išspausdino avangardistinės kūrybos manifestą, K. Binkio, S. Šemerio, P. Tarulio ir kitų futuristinės poezijos ir prozos. Leido žurnalą Keturi vėjai, knygas (K. Binkio 100 pavasarių 1923, S. Šemerio Granata krūtinėj, J. Tysliavos Nemuno rankose, abi 1924, A. Rimydžio Knyga be vardo 1926, P. Tarulio Mėlynos kelnės 1927, T. Tilvyčio 3 grenadieriai 1926, Išpardavimas dūšios 1928, J. Žlabio-Žengės Anykščių šilelis 1930). Surengė keletą literatūros vakarų ir poezijos valandėlių per radiją.
literatūrinio sąjūdžio Keturi vėjai dalyviai: sėdi iš kairės A. Braziulis, T. Tilvytis, S. Šemerys, A. Gerutis, P. Tarulis, K. Binkis, stovi iš kairės H. Kačinskas, A. Gricius (1924)
Keturvėjininkai – pirmoji, panaši į vakarietiškas lietuvių avangardistų grupuotė (avangardizmas), pirmas organizuotas bandymas sustabarėjusius estetinius kriterijus keisti naujais. Jie sujungė įvairių avangardistinių krypčių meninius ieškojimus, bet daugiausia rėmėsi vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu. Programose pabrėžė domėjimąsi tautosaka, tautodaile, sąsajas su K. Donelaičio, A. Strazdo kūryba. Bandė įtvirtinti naują kūrėjo santykį su tikrove ir sukurti lietuvių avangardizmo atmainą – sujungti kosmopolitišką miesto civilizaciją ir lietuvišką archajišką pasaulėvaizdį; skelbė požiūrį į literatūrą kaip į kolektyvinę dirbtuvę, propagavo laboratorinį kūrybos metodą, pabrėžė žodį, garsą kaip savarankišką estetinę vertybę. Daugelis formos dalykų (laisvo šnekėjimo intonacija, ironiška žaismė, groteskas, dinamizmas, nauja leksika, originalios metaforos, sinkopis ir kita) padėjo atnaujinti pomaironinę literatūrą. Keturvėjininkai supriešino jaunuosius kūrėjus su vyresniaisiais (A. Jakštu, J. A. Herbačiausku). 1927 Lietuvos universitete įvykęs literatūrinis teismas pripažino jų naujoviškumo pastangas, bet kaltino bravūra, šiurkštybėmis. Keturvėjininkai turėjo įtakos literatūrinei grupuotei, vėliau susibūrusiai apie žurnalą Trečias frontas.
996