hiperboloidinis kevalas – okeanariumo Valencijoje denginys (architektas Félixas Candela)
kẽvalas, erdvinis gamtinis darinys arba plonasienis dirbtinis konstrukcinis elementas, apribotas dviem lygiagrečiais kreiviniais paviršiais, atstumas tarp kurių (storis h) gerokai mažesnis už kitus paviršiaus matmenis. Kevalo skaičiuojamoji schema yra paviršius (vadinamasis vidurinis paviršius), vienodai nutolęs nuo kevalo vidinio ir išorinio paviršių, su būtinais atraminiais ryšiais ir apkrovomis. Plono kevalo viduriniame paviršiuje dėl apkrovos atsiranda membraninės jėgos (vyraujančios, todėl kevale atsiranda gniuždymo arba tempimo įtempiai), nedideli lenkimo ir sukimo momentai, skersinės jėgos. Skaičiavimui dažniausiai naudojama techniškoji kevalų skaičiavimo teorija, kuri remiasi Kirchhoffo ir Loveʼo hipoteze: tiesūs elementai, normaliniai kevalo viduriniam paviršiui, po deformacijos lieka tiesūs ir normaliniai šiam paviršiui.
Pagal vidurinio paviršiaus formą kevalas būna cilindrinis, sferinis, kūginis, hiperboloidinis; pagal šio paviršiaus kreivumą – teigiamojo (sferinis), nulinio (cilindrinis, kūginis) ir neigiamojo kreivumo (hiperboloidinis); pagal storį – pastovaus ir kintamojo storio, viensluoksnis ir daugiasluoksnis; pagal storio h ir kreivumo spindulio r santykį – plonasis (h/r ≤ 1/20) ir storasis; pagal medžiagos savybes – izotropinis ir anizotropinis. Kevalas yra lėkštas, kai jo pakylos ir plano mažiausio matmens santykis neviršija 1/5. Daromas iš plieno, aliuminio, armuotcemenčio, gelžbetonio, plastikų, medienos ir kitų medžiagų; jo paviršius ištisinis arba tinklinis. Ypač standus ir ekonomiškas, nors ir sudėtingesnis yra daugiaryšis dvisluoksnis tinklinis kevalas (jį sudaro du lygiagretūs tinkliniai paviršiai, sujungti standžiais spragotais jungiamaisiais elementais).
kevalai: a – sferinis, b – cilindrinis, c – hiperboloidinis
Kevalai yra palyginti lengvi ir ekonomiški, raiškių architektūros formų, bet juos projektuoti ir gaminti gana sudėtinga. Kevalai ypač tinka plačianavių pastatų denginiams, katilų, rezervuarų, laivų, lėktuvų, erdvėlaivių konstrukcijoms.
1874 Hermannas Aronas (Vokietija) parašė pirmąjį kevalų skaičiavimo vadovėlį, kurį 1888 taisė ir papildė Augustusas Edwardas Hough Loveʼas (Didžioji Britanija).
1719