kiaũlės, naminiai gyvuliai. Kiaulės kilusios iš šerno porūšių Sus scrofa vittatus, Sus scrofa mediteraneus ir Sus scrofa scrofa. Prijaukintos maždaug prieš 7000 m., pirmiausia Kinijoje, vėliau Europoje.
Visaėdės, minta augaliniu maistu. Pagrindiniai pašarai: įvairūs grūdai, šakniagumbiai ir šakniavaisiai, techninių augalų ir maisto atliekos. Auginamos mėsai ir lašiniams. Iš jų gaunama oda (avalynės gamybai), šeriai (šepečių gamybai), kaulai (kaulamilčių gamybai); kai kuriose šalyse dar gaminami mėsos miltai. Kiaulių mėšlas naudojamas kaip trąša.
Pagal brendimo spartumą ir produktyvumo kryptį skiriami 3 kiaulių tipai: mėsinės bekoninės (greitojo brendimo), mėsinės lašininės (vidutinio brendimo) ir lašininės (vėlyvojo brendimo). Kiaulės greitai bręsta (4–5 mėn.); vienos visliausių gyvūnų (vislumas 9–12 paršelių per 1 apsiparšiavimą, geromis sąlygomis iki 30). Ruja kartojasi kas 8–22 dienas.
Kiaulaitės pirmą kartą kergiamos 9–12 mėn. (110–130 kg masės). Kuiliai tinka kergti nuo 8–10 mėn. (150–180 kg masės). Paršingumas trunka 113–116 d. (per metus paršiuojasi vidutiniškai 2 kartus, anksti nujunkius paršelius – 3 kartus). Atsivesto paršelio masė 1,0–1,4 kg. Žindymo laikotarpis 60–70 dienų.
Gerai penimos 5–6 mėn. kiaulės masė 90–100 kg, 1 metų – iki 200 kg. Per parą priauga 570–800 g (gerai šeriamos 1000–1200 g). 1 kg priesvoriui gauti suvartojama 4–5 kg pašaro (skaičiuojant grūdais), t. y. 1,5 karto mažiau negu tokiam pat galvijų priesvoriui ir 2 kartus mažiau negu avių. Skerdenos išeiga 68–85 % kūno masės (kaulai sudaro 8,5–10,5 % kūno masės, raumenys 50–60 %). Paršavedės veislinėse fermose laikomos, kol veda sveikus paršelius (dažniausiai 5–6 m.), neveislinėse 3–4 m.; ilgiau laikomų kiaulių produktyvumas mažėja. Kuiliai laikomi 6–8 m. (1 reproduktoriaus sėkla per metus apsėklinama apie 100 paršavedžių).
787