kibùcai (< hebr.), Palestinos (Izraelio) žydų savarankiškos kolektyvinio ūkininkavimo bendruomenės.
Pirmuosius kibucus 1908 prie Jordano upės įkūrė imigrantai iš Rusijos imperijos, sionistiniai socialistai. Lygybės principas kibucuose buvo deklaruotas ir įgyvendintas nuosekliau negu sovietiniuose kolūkiuose – vienodas visų narių uždarbis, maistas, būstas, baldai, asmeninei nuosavybei buvo prisikiriama tik higienos reikmenys ir knygos ar muzikos instrumentai. Kibucų socialinė organizacija labiau priminė ne kolūkius, bet vienuolynus. Ideologinis kibucų pagrindas – socialistinės visuomenės samprata ir siekis žydus susieti su gamybine veikla jų senovinėje tėvynėje. Spartų kibucų daugėjimą lėmė ne tik imigrantų idealizmas, bet ir pragmatiniai interesai: imigrantams neįprastos klimato sąlygos, įgūdžių dirbti žemės ūkio darbus stoka, tai vertė juos telktis į kibucus, o ne kurti individualius ūkius.
pirmasis kibucas Deganijoje (1912)
Kibucai turėjo teigiamos įtakos kuriantis Haganai, vėliau – įvairioms Izraelio valstybės struktūroms. Kibucų ir Histadruto nariai sudarė D. Ben Guriono Darbininkų partijos masinę bazę. 20 a. 5 dešimtmetyje kibucai ėmė plėtoti ir pramoninę gamybą. 1956 Izraelyje veikė apie 2000 kibucų.
Kibucai pasirodė esantys efektyvi ekonomikos forma, bet jiems neišvengiamai teko perimti kai kuriuos kapitalizmo elementus, įvesti darbo užmokesčio diferenciaciją, atsisakyti griežto buities egalitarizmo; kibucai jungėsi tapdami panašūs į korporacijas.
2020 Izraelyje veikė 269 kibucai, juose gyveno 116 000 žmonių (2,6 % šalies gyventojų), gaminama apie 40 % valstybės žemės ūkio produkcijos; jos kokybė aukšta, taikomi pažangiausi gamybos metodai, rūpinamasi ekologija.
G. Drukteinis Izraelio žydų valstybė Vilnius 2005, 2006, 2017.
2803