kičas

kčas (vok. Kitsch), menkavertis, neskoningas, masinei kultūrai priskiriamas menas, kuriamas mėgdžiojant vadinamąjį aukštąjį meną.

Kičas dailėje

Dailėje kičas atsirado 19 a. antroje pusėje Vokietijoje, kai įvykus pramoninei revoliucijai ir įsigalėjus masinei gamybai imta dideliais kiekiais daryti pigias žymių paveikslų reprodukcijas, suvenyrinius dirbinius ir kita. Kičo terminą apie 1870 pradėjo vartoti Miuncheno dailininkai ir dailės kūrinių pirkliai. Dailės kritikoje terminas vartojamas nuo 1909, po Stuttgarto kraštotyros ir amatų muziejuje surengtos parodos Skonio klaidos dailiuosiuose amatuose. Kičo pagrindiniais bruožais laikomi banalumas, neskoningumas, nesaikingumas, sentimentalumas. Modernizmo požiūriu kičas apibūdinamas kaip padirbinys, pagrindinės savybės – pigumas ir siekimas sudaryti aukštesnės meninės vertės įspūdį. Nors kičą modernizme bandyta griežtai atriboti nuo vadinamajai aukštajai kultūrai atstovaujančio meno, vis dėlto kičas buvo naudojamas kai kurių modernistinės dailės krypčių (dada, siurrealizmo ir ypač poparto) atstovų. Įsigalėjus postmodernizmui aukštosios ir masinės kultūros, meno ir kičo ribos nyksta. Kičo citatų gausu tapyboje, tekstilėje, juvelyrikoje, architektūroje. Kinta ir pati kičo samprata, kurią 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje imta sieti su laisvumu, kosmopolitiškumu, daugiakultūriškumu. Atsirado vadinamasis kempas (angl. camp – 20 a. 7 dešimtmetyje S. Sontag vartotas terminas, kuriuo apibūdinamas ypač rafinuotas, save parodijuojantis kičas), kičo menas (angl. kitsch-art – menas, kuriame tiesiogiai naudojami kičo dirbiniai, jie cituojami arba parodijuojami).

268

Kičas Lietuvos dailėje

Lietuvoje kičo terminas pradėtas vartoti apie 1965. Kičas vertintas neigiamai – daugiausia sietas su miesčioniškumu, blogu skoniu, laikytas svetimu lietuvių kultūrai. Nuo 8 dešimtmečio kičas pradėtas labiau vertinti, kičiniai dirbiniai pirmiausia simbolizavo laisvę, puošnumą, jaukumą. Nuo 9 dešimtmečio kičo citatų pasitaiko visose profesionaliosios dailės srityse.

L: G. Ludwig Phaenomenologie des Kitsches München 1960; G. Dorfles Der Kitsch Tübingen 1969.

268

Kičas architektūroje

Architektūroje kičas – primityvios, vadinamosios tautiškosios (kaimiškosios arba senovinės) architektūros stilizacija, sukurta pataikaujant užsakovo miesčioniškam skoniui, dažniausiai dėl komercinių tikslų. Reiškiasi privačių gyvenamųjų namų architektūroje, visuomeninių pastatų interjeruose (naudojamos architektūrinei erdvei nebūdingos meninės priemonės – interjeras užgriozdinamas žemės ūkio rakandais, maišais, virvėmis, kita). Kičo apraiškų gausu postmodernizmo architektūroje, jis naudojamas profesionaliojoje kūryboje siekiant sukurti sarkazmo, grotesko įspūdį.

959

Kičas literatūroje

Literatūroje kiču laikytinas dažniausiai pretenzingas, primityvios stilistikos kūrinys, imituojantis katarsį ir estetinę sąmonę. Kičas priskiriamas trivialiai, komercinei, bulvarinei literatūrai, siejamas su grafomanija. Atspindi lengvai atpažįstamo gyvenimo realijas ir stereotipus. Būdinga formulinės arba žurnalistinės klišės, banalus, melodramatiškas siužetas (pvz., jausmų romanas). Postmodernioje literatūroje kičas niveliuoja jos skirstymą į aukštąją elitinę ir žemąją populiariąją. Siejamas su vartotojiškumu ir komercija. Dažnai ir pats kičas parodijuojamas pasitelkiant ironiją arba pastišą.

2271

Kičas lietuvių literatūroje

Lietuvoje nuo 20 a. pabaigos kičas būdingas populiariajai literatūrai (E. Malūko, V. Rožuko kūriniams), jo bruožų yra ir profesionaliojoje (J. Kunčino, J. Ivanauskaitės ir kitų) kūryboje.

2271

Kičas muzikoje

Kičiniais laikomi pretenzingi, nemeniški, neskoningi, nestilingi, eklektiški, vulgarūs (dažniausiai vokaliniai) kūriniai. Tai daugiausia mėgėjų sukurti mažos formos kūriniai (dainos, talalinės, romansai, kaimo kapelų vokaliniai kūriniai). Kičo apraiškų yra kompozitorių neprofesionalų (nesimokiusių kompozicijos) kūryboje, konjunktūrinėje (sovietinės dainos, kantatos, oratorijos), populiariojoje muzikoje. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje itin suklestėjus mėgėjų kūrybai neišlavinto skonio kūrėjų menas atitiko tokių pat klausytojų poreikius. Kičas iš siauros socialinės aplinkos (buities, šeimos, salonų) ilgainiui persikėlė į koncertų sales, festivalius, radiją, televiziją. Profesionalių kompozitorių kūryboje kičas kartais naudojamas kaip šokiruojanti meninė priemonė, citata, koliažas. Jis sukuria humoro, satyros, ironijos, grotesko efektą.

1352