kidušn (hebr. pašventimas), judaizme – santuoka. Laikoma idealia žmogaus būsena, pagrindine socialine institucija, įsteigta Dievo. Paremta raginimu Būkite vaisingi ir dauginkitės (Pr 1, 28). Santuoka turi būti monogaminė (Pr 2, 24), draudžiama tuoktis su artimais giminaičiais, žmonos seserimi (kol žmona gyva), ištvirkavimu apkaltinta ar išsiskyrusia moterimi (Kun 18; 21, 7; Įst 24, 4). Pagal halachą, draudžiama vesti sulaužiusią ištikimybę (net ir išsiskyrusi negali tuoktis, o buvęs vyras negali jos vesti antrą kartą), nėščią ar žindančią (kol kūdikiui sukaks 2 metai) moterį, jei kunigo žmona buvo išprievartauta, šis turi jos atsisakyti. Antrosios šventyklos laikotarpiu (Jeruzalės šventykla) tarp judėjų egzistavo kidušin neigiančių grupių. Rabiniškasis judaizmas celibatą smerkia. Manoma, kidušin yra skirta ne tik giminei tęsti, bet ir tapti visaverčiu žmogumi. Nesituokimas prilyginamas kraujo praliejimui ir Dievo paveikslo sumenkinimui. Tuoktis skatinama nesulaukus dvidešimties (atidėliojimas pateisinamas, jei vyras yra itin įsigilinęs į Toros studijas).
Pirmasis kidušin etapas – Talmude minimas pašventimas (kidušin). Jo metu jaunikis dalyvaujant 2 liudytojams nuotakai įteikia žiedą ir ištaria įprastus pašventimo žodžius: Su šiuo žiedu esi man pašvęsta pagal Mozės ir Izraelio įstatymus. Pašventimas neturi galutinės teisinės galios, todėl sužadėtiniai gyvena atskirai, bet skyrybos dėl neištikimybės turi įvykti pagal halachos teismą. Antrasis kidušin etapas (nisuinas, arba chupa) dažniausiai įvyksta po metų, po jo sužadėtiniai galutinai pripažįstami kaip sutuoktinių pora. Nisuiną sudaro laiminimai ir pramogos. Potalmudiniu laikotarpiu beveik visose žydų bendruomenėse pašventimas ir nisuinas buvo sujungti, manoma, dėl žydų gyvenimo sudėtingų sąlygų. Nisuino ceremonija, dalyvaujant rabinui, liudytojams ir jaunųjų tėvams, gali vykti sinagogoje, tam skirtoje patalpoje arba lauke. Per šią ceremoniją jaunikis liudytojų akivaizdoje iš rabino paima audinio skiautę (dažniausiai nosinę) ar kitą daiktą (batą, rašiklį), iškelia jį ir grąžina (ši apeiga vadinama kinjan sudar, aprašyta Rūtos knygoje, reiškia susiejimą vedybiniais saitais). Liudytojai, dažniausiai ir jaunikis, pasirašo santuokos sutartį (ketubą). Paskui jaunikis palydimas prie jaunosios – jos veidą uždengia šydu, rabinas sako palaiminimą. Tėvo ar jaunosios tėvo palydėtas po baldakimu (chupa) jaunikis turi atsistoti veidu į Jeruzalę (Jeruzalėje – į Šventyklą), paskui jaunosios ar jaunikio motina po chupa atlydi nuotaką. Ši atsistoja jaunikiui iš dešinės, rabinas dažniausiai pasako kalbą ir iškėlęs taurę vyno sako palaiminimą. Jaunikio tėvas paduoda taurę atsigerti jaunikiui, o motina – nuotakai. Tada jaunikis, sakydamas pašventimo žodžius, nuotakai ant dešinės rankos smiliaus užmauna žiedą. Rabinas garsiai perskaito prieš kidušin sudarytą sutartį (būsimasis vyras pažada žmoną aprūpinti rūbais, maistu ir sutuoktinio pareigomis, o skyrybų atveju sumokėti jai tam tikrą sumą) ir iškėlęs taurę vyno pasako 7 palaiminimus. Iš taurės dar kartą duodama atsigerti jaunikiui, paskui – jaunajai. Po ceremonijos (arba užmovus žiedą nuotakai) jaunikiui dešine koja sutrypus taurę (manoma, tai simbolis to, kad džiaugtis reikia saikingai, arba paprotys gali būti siejamas su Jeruzalės šventyklos sugriovimu, ko net ir per kidušin nedera pamiršti) jaunieji palydimi į kambarį, kuriame trumpam paliekami vieni (pagal senovės tradicijas, tai būdavo pirmas kartas, kai jaunieji susitinka vieni).
Izraelyje galioja tik pagal kidušin apeigas sudaryta santuoka (civilinės santuokos instituto nėra); apie 300 000 Izraelio gyventojų dėl įvairių priežasčių susituokti šioje valstybėje negalėtų. Emancipacijos ir vėlesniu laikotarpiu padaugėjo judėjų skyrybų ir mišrių santuokų (pastarąsias ortodoksinis judaizmas smerkia, reformuotasis – nedraudžia). Judaizme santuoką nutraukti leidžiama, bet tai itin nepageidautina ir neskatinama. Leidimas skirtis (dažniausiai moters neištikimybės atveju) minimas ST (Įst 24, 1–4). Ištuoką (jos dokumentas vadinamas getu) inicijuoti gali bet kuris sutuoktinių.
2182