Kilkija (gr. Kilikia, lot. Cilicia), istorinė sritis Mažosios Azijos pietryčiuose (dabar Turkijoje). Ją sudarė 2 regionai: rytuose – Lygumų Kilikija (prie Viduržemio jūros plytinti lyguma, viena derlingiausių Mažojoje Azijoje), vakaruose – Rūsčioji Kilikija (Tauro kalnai).
Kilikijos teritorijoje žmonės gyveno jau dešimtame–devintame tūkstantmetyje pr. Kr.; apie 6000 pr. Kr. čia būta neolito laikotarpio gyvenviečių. Senovėje Kilikijoje tarp Anatolijos plokščiakalnio ir Kilikijos lygumos esančia perėja, vadinama Kilikijos Vartais, ėjo vienintelis kelias iš Anatolijos į Siriją.
12–6 a. pr. Kr. rytinėje dalyje gyvavo luvių valstybė Kujė (įvairiais laikotarpiais pavaldi Karkemišui, Asirijai, Frigijai, Urartu; apie 630–509 pr. Kr. nepriklausoma, vėliau pajungta Naujosios Babilonijos karalystės). Apie 1000 pr. Kr. Mažosios Azijos pakrantėje kolonijų įsteigė graikai (vadinamoji achajiškoji kolonizacija). 8 a. pr. Kr. Kilikija priklausė Asirijai, 6–4 a. pr. Kr. – Persijai.
333 pr. Kr., po Iso mūšio, ją užėmė Aleksandras Makedonietis. Helenizmo laikais dėl Kilikijos varžėsi Ptolemajų Egiptas ir Seleukidų Sirija (šiai Kilikija priklausė 297–190 prieš Kristų). 1 a. pr. Kr. Kilikija tapo Romos provincija; ji apie 200 po Kr. buvo suskirstyta į Kilikijos I ir Kilikijos II provincijas.
Nuo 7 a. krašto rytinę dalį valdė arabai, 964 ją prisijungė Bizantija. Nuo 1080 čia gyvavo Kilikijos armėnų valstybė, ją 1375 užvaldė Egipto mameliukai. 1515 Kilikiją užkariavo turkai.
879